Infekcinė mononukleozė atsiranda dėl Epstein-Barr viruso (EBV) poveikio. Įsikūręs seilių liaukose, EBV gali būti perduodamas iš vieno žmogaus į kitą per kūno skysčius, tokius kaip gleivės ir seilės. EBV inkubacinis laikotarpis paprastai trunka iki aštuonių savaičių nuo pradinio poveikio iki simptomų atsiradimo. Kai asmuo sulaukia pilnametystės, labiau tikėtina, kad jis arba ji buvo paveiktas Epstein-Barr viruso ir atsirado antikūnų, neleidžiančių jam arba jai pasireikšti mononukleozės simptomų.
Dauguma asmenų, paveiktų EBV, išlieka besimptomiai dėl mononukleozės, o tai reiškia, kad jie nepatiria jokių pastebimų požymių ar simptomų. Virusu dažniausiai užsikrečiama bučiuojantis, dalijantis valgymo indais arba geriant po to, kai serga aktyvia EBV infekcija. Kai asmuo susiduria su EBV, jis lieka jo sistemoje visą likusį gyvenimą. Nors asmuo gali likti besimptomis, tai nereiškia, kad virusas gali vėl suaktyvėti ir būti išplatintas kitiems. Kai tik mononukleozės simptomai pasireiškia, jie paprastai progresuoja ir reikės apsilankyti pas gydytoją.
Asmenims, sergantiems Epstein-Barr ir mononukleoze, paprastai bus atliekama fizinė apžiūra, kuri gali aptikti pilvo pūtimą, limfmazgių padidėjimą ir tonzilių uždegimą. Epstein-Barr ir mononukleozės diagnozė gali būti patvirtinta atlikus kraujo tyrimą. Esant aktyviai infekcijai, padidėja baltųjų kraujo kūnelių skaičius; todėl simptomus turintiems asmenims gali būti atliekamas baltųjų kraujo kūnelių tyrimas, siekiant patikrinti, ar nėra infekcijos. Be to, gali būti atliktas antikūnų tyrimas, siekiant patikrinti, ar nėra antikūnų, patvirtinančių Epstein-Barr viruso buvimą.
Asmenys, sergantys Epstein-Barr ir mononukleoze, paprastai turės raštuotų, įspėjančių ligos požymių. Ryškus nuovargis, gerklės skausmas ir karščiavimas. Simptominiams asmenims taip pat paprastai ištinsta tonzilės, atsiranda pilvo pūtimas dėl blužnies uždegimo ir apetito praradimas. Jei Epstein-Barr ir mononukleozės diagnozė vėluojama arba nėra tinkamo pagrindinės infekcijos gydymo, gali atsirasti rimtų komplikacijų, įskaitant geltą, anemiją ir kvėpavimo sutrikimą dėl užsikimšusių kvėpavimo takų.
Epstein-Barr ir mononukleozės gydymas paprastai yra nespecifinis. Kadangi mononukleozė yra virusinė infekcija, antibiotikai jai gydyti nenaudingi. Daugeliu atvejų simptomus turintiems asmenims nurodoma išlaikyti hidrataciją ir pakankamai miegoti lovoje. Jei yra antrinė infekcija, pvz., STREP, gali būti skiriami antibiotikai. Tiems, kuriems pasireiškia ryškus patinimas ar bėrimas, gali būti skiriamas kortikosteroidas, siekiant sumažinti uždegimą ir diskomfortą.