Ryšys tarp menopauzės ir svorio padidėjimo yra susijęs su pokyčiais, vykstančiais moters kūne menopauzės metais, ir visa tai gali prisidėti prie svorio padidėjimo. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl priauga svorio menopauzės metu, yra hormoniniai pokyčiai, kurie turi įtakos moters kūno procesui ir reakcijai į maistą bei fizinį krūvį. Antroji koreliacija tarp menopauzės ir svorio padidėjimo pripažįsta bendrus gyvenimo būdo pokyčius, tokius kaip fizinio aktyvumo sumažėjimas arba netinkama mityba, kaip prisidedantys veiksniai. Trečia, tikimybė patirti atsparumą insulinui didėja moteriai sulaukus menopauzės, dėl kurios ji gali tiesiogiai priaugti svorio.
Hormonų svyravimai perimenopauzės metu – laikotarpis iki menopauzės, kuris yra tikrasis menstruacinio ciklo nutraukimas – paprastai laikomas pagrindiniu veiksniu tarp menopauzės ir svorio padidėjimo. Perimenopauzė gali pasireikšti per trejus metus arba net 15 metų. Per šį laiką moters hormonų lygis smarkiai pasikeičia, todėl jos organizmas skirtingai reaguoja į valgymą ir mankštą.
Pavyzdžiui, estrogenų kiekis sumažėja menopauzės metu, todėl organizmas pradeda ieškoti kito estrogeno atsargos, kurią jis randa riebalų ląstelėse. Stengdamasis padidinti savo hormonų lygį, kūnas pradeda kaupti kalorijas kaip riebalus, o ne jas deginti. Tuo pačiu metu testosterono lygis taip pat mažėja, todėl sumažėja raumenų masė ir sulėtėja medžiagų apykaita. Be to, mažėja progesterono kiekis, dėl kurio susilaiko vanduo ir atsiranda pilvo pūtimas. Galiausiai, padidėjus androgenų hormonui, svoris nusėda aplink vidurinę dalį, o ne tolygiai pasiskirsto visame kūne.
Be šių hormoninių pokyčių, prasti valgymo ir mankštos įpročiai gali prisidėti prie ryšio tarp menopauzės ir svorio padidėjimo. Ilgalaikė valgymo ir mankštos tvarka, kuri kažkada atrodė veiksminga jaunesnėms moterims, nebūtinai yra tokia naudinga menopauzės metais. Be to, moteriai senstant organizmui reikia daug mažiau kalorijų, o jei ji nepakeis mitybos įpročių ar neatsvers jų fizine veikla, daugiau kalorijų bus kaupiama riebaluose. Šią problemą dar labiau padidina estrogeno ir testosterono išeikvojimas, dėl kurių atitinkamai kaupiasi riebalai ir lėtėja medžiagų apykaita. Taigi, mankštos trūkumas ir netinkama mityba prisideda prie svorio padidėjimo menopauzės metu.
Galiausiai, dėl atsparumo insulinui moterims, išgyvenančių menopauzę, gali priaugti svorio. Atsparumas insulinui atsiranda tada, kai žmogaus suvartojamos kalorijos automatiškai paverčiamos riebalais. Taip yra daugiausia dėl hormonų disbalanso. Kadangi menopauzės metu yra kitų veiksnių, kurie apsunkina svorio metimą, atsparumas insulinui yra rimta problema, dėl kurios svorio numesti beveik neįmanoma net laikantis tinkamos mitybos ir mankštos. Atsparumas insulinui pasireiškia ne kiekvienu menopauzės atveju, tačiau jo atsiradimo tikimybė didėja, kai pasikeičia moters hormonų lygis.
Menopauzės metu priaugtas svoris skiriasi kiekvienai moteriai, tačiau menopauzės metu vidutiniškai 1–0.45 metų priaugama net 10 svaro (15 kg) per metus. Be hormoninių pokyčių, mitybos ir atsparumo insulinui, genetika taip pat gali padėti nustatyti, kiek moteris priauga svorio, taip pat kitus veiksnius, tokius kaip liga ar stresas. Padedant gydytojui, dauguma moterų gali išsiaiškinti tinkamą sveikatos priežiūros tvarką, kuri padėtų joms numesti bet kokį priaugtą svorį.