Kognityvinis sutrikimas ir demencija yra du terminai, vartojami apibūdinti problemas, susijusias su normaliu psichikos gebėjimų naudojimu. Ryšys tarp pažinimo sutrikimų ir demencijos kyla iš to, kad pažinimo sutrikimas dažniausiai yra demencijos pirmtakas. Kitaip tariant, pažinimo sutrikimas yra mažiau rimtas nei demencija.
Kalbant apie pažinimo sutrikimo ir demencijos ryšį, dažniausiai kalbama apie tai, kad kognityviniai gebėjimai dažnai pamažu prarandami vystantis visavertei demencijai. Kognityviniai gebėjimai reiškia gebėjimą naudoti protinius išteklius, kad būtų galima visapusiškai ir efektyviai veikti visose kasdienio gyvenimo srityse, įskaitant atminties naudojimą. Kaip dalis kognityvinių gebėjimų praradimo proceso, vienas iš pirmųjų komponentų yra atmintis, kurios funkcija silpnėja, o sergantis asmuo vis dar gali gyventi savo gyvenimą, išskyrus gebėjimą prisiminti. įvykių visuma. Tai skiriasi nuo demencijos, būklės, kuri yra daug nedarbingesnė dėl to, kad ji rimtai paveikia asmens gebėjimą veikti įprastu pajėgumu, kurį jis turėjo iki demencijos pradžios.
Ryšys tarp pažinimo sutrikimų ir demencijos gali būti matomas kai kurių pažinimo sutrikimų turinčių žmonių elgesyje, palyginti su demencija sergančių žmonių elgesiu. Tam tikra išorinė pažinimo sutrikimo apraiška – tai minties praradimas, daiktų padėties pamiršimas ir mažų smulkmenų, pavyzdžiui, sprendimo ką nors daryti, pavyzdžiui, išėjimo už durų, pamiršimas. Nors tokie sutrikimai yra nepatogumų, jie rimtai netrukdo asmens gebėjimui tęsti kitą veiklą. Kita vertus, demencija dažniausiai paveikia asmenis giliau, dažnai pasireiškiant visišku jo įprasto elgesio pertvarkymu.
Kalbant apie pažinimo sutrikimą ir demenciją, asmuo, kuriam išsivystė demencija, gali pradėti elgtis kitaip, nei buvo anksčiau, prieš ligos atsiradimą. Pavyzdžiui, asmens asmenybė gali visiškai pasikeisti dėl būklės poveikio. Asmuo, kuris anksčiau buvo laikomas niūriu ir mielu, gali tapti pernelyg agresyvus, o būklei progresuojant gali pasireikšti dažni agresijos priepuoliai.