Sąmonės srautas literatūroje yra pasakojimo būdas, kuris įtraukia skaitytoją į veikėjo mintis sekti jo mąstymo modelius. Nors kai kuriais atvejais tai padeda tobulinti siužetą, daugeliu atvejų sąmonės srautas leidžia skaitytojui šiek tiek geriau pažinti veikėją. Jį sekti gali būti šiek tiek sunku, nes dažnai nesilaikoma nustatyto linijinio modelio ar loginio modelio, nes jis turi būti parašytas taip, kaip žmonės iš tikrųjų mąsto, o tai yra nenuosekli ir gana laisvai asociatyvi. Bene labiausiai žinomas sąmonės srauto pavyzdys literatūroje yra Jameso Joyce’o romanas „Ulisas“.
Kaip literatūrinis prietaisas, sąmonės srautas paprastai patenka į labiau patyrusių rašytojų kompetenciją. Taip yra todėl, kad gali būti sudėtinga ir sunku gerai parašyti, ypač skaitytojui suprantamu būdu. Blogai atliktas sąmonės srautas literatūroje gali padaryti kūrinio beveik neįmanomą suvokti. Daugelis rašytojų sąmonės sraute dažnai prideda nuorodas į kitus literatūros kūrinius ar kitus įprastus literatūros simbolius, kad jie būtų sudėtingesni, bet prasmingesni.
Sąmonės srauto vaidmuo literatūroje paprastai yra charakterio tyrimas. Personažas šiuo literatūriniu prietaisu kalba ne su publika, kaip monologe, o veikiau kalba su savimi. Nors veikėjas gali analizuoti istorijos įvykius ir tokiu būdu perkelti siužetą, paprastai veikėjas tiria savo reakciją į įvykius. Paprastai tai yra literatūrinė technika, kurią autorius pasineria į ir iš jos išeina per visą istoriją, nors kai kurie rašytojai sukurs visą romaną tokiu sąmonės srauto formatu, o veikėjas atliks pasakotojo vaidmenį.
Kitas metodas, dažnai naudojamas sąmonės sraute, yra veikėjo prisiminimų, minčių, jausmų ir atsakymų į dabartinius įvykius aptarimas. Tai prisideda prie nelinijinio pojūčio, kurį sąmonės srautas bendrauja. Dažnai šie prisiminimai bus naudojami kaip prisiminimų ar numatymo metodas, kad skaitytojas galėtų spėlioti, kas gali nutikti vėliau tekste. Tai ypač aktualu, kai šiuo formatu rašomi ištisi romanai, o ne trumpi intarpai, norint pasiklausyti veikėjo vidinio monologo.