Satyra, paprastai apibrėžiama kaip literatūrinis, atliktas ar pastatytas kūrinys, kuriame skaitytojas ar stebėtojas gali išjuokti ir pajuokti įprastus žmonių kvailystes ir ydas, užima svarbią vietą prozos kūrimo mene. Kai kurie rašytojai satyros vaidmenį poezijoje vertina kaip du tarpusavyje susipynusius intelektualinius procesus, kartais sukeliančius intensyvią pasąmoningai užgniaužtų jausmų išraišką. Pirmasis leidimas dažnai vertinamas kaip manija, arba, kitaip tariant, „geras juokas“ skaitant ar girdėdamas, pavyzdžiui, girtas apie kaimą. Tada antrasis leidimas yra paniekos, kuri atsiranda, kai publika juokiasi ir menkina patį girtą kaimą skaitytojo mintyse arba garsiai per sceną. Derwentas Hope’as, modernus ir gerai žinomas poetas iš Australijos, pakartoja satyros vaidmenį poezijoje, aptardamas jos naudojimą kaip įnirtingai intelektualų ir moraliai entuziastingą įrankį, kuris tinka labai efektyviam kūrybiniam rašymui.
Lyginant su kitų literatūrinių šablonų, tokių kaip romanai ir pjesės, vartojimu, satyra poezijoje išlaiko savo „graužtą“ ypatybę labiau nei minėti formatai, o kai kurie kritikai ją apibūdino kaip „negarbingą“ arba „nepadorų“, kai ji nėra užgrūdinta. Viena iš priežasčių, kodėl satyros vaidmuo poezijoje yra toks ryškus, iš dalies yra ta, kad poezija yra tikslus, suvaržytas ir palyginti trumpas diskursas. Kitaip tariant, ironija ir satyrinis turinys gerai parašytame eilėraštyje iškiša kaip nykštis. Tai prieštarauja ilgesnėms literatūrinėms kompozicijoms, kuriose išlaikoma daug „tiesių“ humoristinių temų, kurios išlaiko publiką lengvą ir nesmerkiančią nuotaiką.
Jei bet kuriame žanre satyra persistengta, dauguma literatūros kritikų daro išvadą, kad kūrinys tampa pernelyg „pamoksliškas“ ir nuspėjamas. Cinizmo sąvoka gali būti laikoma susijusia su satyra ir gali būti matoma daugelyje eilėraščių, ypač jei tema yra susijusi su valdžia, bažnyčia ar politika. Tačiau 1920-aisiais ir 1930-aisiais Dorothy Parker poezijoje galima pastebėti lengvesnį kibimą. Kai kurie iš labiausiai žinomų jos temų buvo susiję su nesenstančiu humoru apie vyrų ir moterų nesusikalbėjimą ir tėvystės bėdas.
Ankstesniais laikais, kaip ir Graikijos bei Romos imperijose, satyrinė poezija ir drama daugiausia buvo nukreipta į aristokratiškus žmones. Tokiais atvejais satyra leido vyrams ir moterims, kurie išlaikė kilnumo ir dosnumo orą, emociškai paleisti. Kita socialinė samprata, prasidedanti tuo pačiu kultūriniu laikotarpiu ir besitęsianti iki šiuolaikinės poezijos rašymo ir deklamavimo, sako, kad satyra poezijoje veikia kaip gyvo socialinio komentaro tipas. Tai yra verslas, kuriuo išreiškiamos tiesos, kurias auditorijai sunku emociškai įsitraukti ir su ja susieti.
Pavyzdžiui, naujienos, kurios skleidžia šalies vyriausybinės struktūros korupciją, gali sukelti ginčus. Jei deklamuojama minioje, tai gali sukelti riaušes, tačiau sušvelninta juoko ir pasidalijimo supratimu per satyrą, žiūrovų reakcija nublanksta, padeda ir abstrakti poezijos kalba – nuo baimės ir nepasitikėjimo iki humoristinio socialinio pokšto. Nors eilėraščio tonas gali būti lengvas, dauguma išlaiko silpną pusiausvyrą tarp linksmumo ir rimtumo, suteikia skaitytojui dimensijos, gylio ir įdomios kalbos gretinimo.