Koks yra smegenų ir centrinės nervų sistemos ryšys?

Diskusijose apie anatomiją smegenys ir centrinė nervų sistema (CNS) gali būti vadinamos atskirais subjektais. Tačiau smegenys, kaip ir nugaros smegenys, yra centrinės nervų sistemos dalis. Jis veikia kaip kūno valdymo centras, pateikdamas ir priimdamas informaciją, o tai atlieka elektros signalais, vadinamais nerviniais impulsais. Šie nerviniai impulsai siunčiami išilgai nugaros smegenų ir į kūno audinius per nervus, išeinančius iš stuburo, perduodant pranešimus iš smegenų, pvz., komandas raumenims susitraukti. Ir atvirkščiai, periferinė nervų sistema, kurią sudaro nervai ir nervinės ląstelės, paskirstytos visame kūne, siunčia informaciją iš kūno atgal į smegenis interpretacijai.

Kai smegenys yra nervų sistemos informacijos centras, visa centrinė nervų sistema yra atsakinga už pranešimų, siunčiamų tarp smegenų ir kūno, perdavimą ir interpretavimą. Nerviniai impulsai, keliaujantys į smegenis arba nuo jų, turi būti nukreipti aukštyn arba žemyn nugaros smegenimis, apatine centrinės nervų sistemos dalimi. Tie, kurie siunčiami iš smegenų ir link kūno, vadinami motoriniais signalais, nes jie paprastai liepia kūno raumenims judėti reaguojant į dirgiklį. Pavyzdys galėtų būti žingsniavimas nuo grindinio ant smėlio: jutimo receptoriais vadinamos ląstelės signalizuoja smegenims, kad žemė po kojomis nebėra tvirta, o smegenys ir centrinė nervų sistema koordinuoja ir siunčia motorinį signalą atgal į raumenis, naudojamus vaikščiojant. kad jie galėtų prisitaikyti prie nelygaus paviršiaus.

Centrinė nervų sistema taip pat gauna nervinius impulsus iš kūno, vadinamų jutimo signalais. Jutimo receptorių ląstelės odoje ir visame kūne siunčia smegenims būsenos atnaujinimus apie viską nuo skausmo iki temperatūros iki organų funkcijos – taip organizmas palaiko pastovią veikimo būseną, vadinamą homeostaze. Šie signalai keliauja aukštyn nugaros smegenimis į viršutinę CNS dalį: smegenis ir smegenų kamieną. Ten juos galima interpretuoti ir nustatyti tinkamą kūno reakciją, pvz., seilių padidėjimą burnoje laukiant valgio arba greitą žingsnį nuo smėlio, ant kurio per karšta vaikščioti. Koordinuodamas centrinės nervų sistemos ir periferinių nervų bei receptorių jutimo įvestį ir atsaką, kūnas gali prisitaikyti tiek prie savo vidinės, tiek prie išorinės aplinkos.