Regionų ekonomika paprastai nebūna sustingusi, o išgyvena plėtros ir susitraukimo laikotarpius. Kai kurie iš šių sezonų trunka ilgiau nei kiti, ir kiekvienas turi unikalų ryšį su valiutos verte regione. Infliacija, kuri matuoja, kiek kainuoja prekės ir paslaugos, yra barometras, nurodantis, kiek valiutos galima įsigyti, o verslo ciklas parodo, ar ekonomika gamina didesnę ar mažesnę gamybą. Verslo ciklą ir infliaciją gali šiek tiek paveikti politikos formuotojai, kurie siekia, kad regioninė gamyba augtų, kartu neleisdama kainoms kelti grėsmės vartotojams.
Kai ekonomikos augimas plečiasi, tai paprastai reiškia, kad regionas gamina didesnę prekių ir paslaugų produkciją. Ši verslo plėtra ir infliacija yra susiję, nes stiprėjant ekonomikai gali padidėti su prekėmis ir paslaugomis susijusios kainos. Kainų padidėjimas gali atsispindėti kai kuriuose ekonominiuose rodikliuose, pavyzdžiui, vartotojų kainų indekse (VKI), apie kurį pranešama, pavyzdžiui, JAV ir Anglijoje. VKI matuoja namų apyvokos reikmenų, maisto ir energijos kainų kilimo arba mažėjimo tempą. Kai šis indeksas agresyviai didėja, jis gali rodyti didesnę infliaciją regione.
Nors ekonomistai gali lengvai atpažinti infliaciją, yra ir kitų sąlygų, kurios gali būti prieštaringesnės. Pavyzdžiui, verslo ciklas ir infliacija gali likti susiję net tada, kai ekonomika traukiasi arba traukiasi. Jei vartotojų kainos ir toliau didės, o bendrasis vidaus produktas (BVP), kuris yra ekonomikos būklės matas, rodo susitraukimą, tai gali sukurti sustingusią ekonominę aplinką. Tikėtina, kad tai darys spaudimą šalies valiutos vertei, o tai gali turėti neigiamos įtakos, pavyzdžiui, tarptautinei prekybai.
Ekonomika patiria nuosmukį, kai BVP mažėja bent du ketvirčius iš eilės. Šis verslo ciklas ir infliacija paprastai smarkiai prieštarauja vienas kitam. Vėliau, nuosmukio laikotarpiais, federaliniams politikos formuotojams gali tekti įsikišti, kad palūkanų normos būtų žemos, kad ekonomika toliau nesulėtėtų.
Istoriškai šie politikos formuotojai turėjo vadovauti ekonomikai tais laikotarpiais, kai vartotojų kainoms iškilo grėsmė, o kiti veiksniai, pavyzdžiui, nedarbo lygis, rodė ekonomikos sulėtėjimą. Maisto ir energijos kainų kilimo tempas gali rodyti infliaciją, o darbo vietų scenarijus rodo recesijos sąlygas, sukuriančias atskirtį tarp verslo ciklo ir infliacijos. Tikėtina, kad dėl to pinigų politikos formuotojams bus sudėtingiau tiksliai nustatyti tinkamą ekonominę temperatūrą keičiantis palūkanų normoms.