Verslo etika ir teisė yra dvi tarpusavyje susijusios sąvokos, kurios gali egzistuoti nepriklausomai viena nuo kitos, kai kalbama apie verslą, tačiau susikerta įvairiais svarbiais aspektais. Šio susikirtimo priežastimi galima priskirti tai, kad dažniausiai etiniai sumetimai taip pat yra teisiškai įgyvendinami. Tačiau taip yra ne visada, nes kai kurie etiniai sumetimai versle labiau primena nerašytą kodeksą, pagrįstą pagrindine morale, kuri laikoma universalia.
Vienas iš situacijos, kai verslo etika ir teisė susikerta, pavyzdžių yra sutarčių versle srityje. Moralė ar etika numato, kad kai dvi ar daugiau šalių susitaria dėl ko nors, jos turi laikytis susitarimo, nebent yra kokių nors lengvinančių aplinkybių, dėl kurių susitarimo įvykdymas tampa pernelyg sudėtingas ar net neįmanomas. Tačiau taip yra ne visada, nes kai kurios susitarimo šalys dažnai randa būdą, kaip išsivaduoti iš susitarimo vykdymo. Laimei, tokio pobūdžio veiksmai yra ne tik etiškai neteisingi, bet ir sutarčių teisės pažeidimai, todėl nukentėjusi šalis gali kreiptis į kompetentingą teismą dėl žalos atlyginimo.
Verslo etika ir teisė taip pat susikerta melagingo atstovavimo srityje, kai kas nors klaidingai pateikia reikšmingą faktą kitai šaliai, siekdamas priversti asmenį atsiskirti su kažkuo vertingu. To pavyzdys, kai automobilių pardavėjas klientui pristato naudotą automobilį taip, lyg automobilis būtų visiškai naujas, todėl klientas už naudotą automobilį sumoka naujo automobilio kainą. Akivaizdu, kad toks veiksmas yra smerktinas ir etiškai, ir teisiškai. Tai tik vienas iš įvairių atvejų, kai verslo etika ir teisė susilieja.
Kai kuriose šalyse galioja griežti įstatymai, nustatantys minimalų atlyginimą, kurį darbo darbdavys turi teisiškai įpareigoti mokėti savo darbuotojams. Tačiau tai netrukdo kai kuriems darbdaviams ieškoti būdų, kaip apeiti šį įstatymą. Tokiu atveju neetiškas darbdavys gali įdarbinti kai kuriuos žmones atsižvelgdamas į jų aplinkybes ir panaudoti tai kaip priemonę mokėti jiems mažiau, nei jie nusipelnė už suteiktas paslaugas. Pavyzdys galėtų būti ūkininkas, kuris pasamdo kai kuriuos nelegalius imigrantus dirbti ūkyje ir nusprendžia pasinaudoti savo nelegaliu statusu kaip priemone mokėti jiems daug mažesnę nei minimalią algą. Taip elgdamasis darbdavys būtų pasielgęs ir neteisėtai, ir neetiškai, pirmiausia įdarbindamas darbuotojus, o vėliau ir jiems per mažai mokėdamas.