Jungtinių Valstijų vyriausybė yra padalinta į tris šakas: vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę. Kongresas, Senatas ir Atstovų rūmai yra įstatymų leidžiamosios valdžios dalys. JAV politikoje terminas „Kongresas“ reiškia Senatą ir Atstovų rūmus kartu. Visi išrinkti įstatymų leidžiamosios valdžios pareigūnai yra vieno iš šių dviejų rūmų nariai. Kai kurie iš daugelio Senato ir Atstovų rūmų skirtumų yra kiekvienos valstijos narių skaičius, kiekvieno pareigūno kadencija, tinkamumo rinkimams reikalavimai ir įvairios kiekvieno rūmų taisyklės, įgaliojimai ir pareigos.
Kameros struktūra
Pagrindinis skirtumas tarp dviejų Kongreso rūmų yra jų narių skaičius. Senate yra po du narius iš kiekvienos iš 50 valstijų, iš viso 100 narių. Atstovų rūmuose arba Rūmuose išrinktų pareigūnų iš kiekvienos valstijos skaičius priklauso nuo jos gyventojų skaičiaus. Nuo 1911 m. bendras rūmų narių skaičius buvo 435, iš kiekvienos valstybės turi būti bent vienas narys. 2012 m. daugiausia gyventojų turinčioje Kalifornijos valstijoje Atstovų rūmuose dirbo 53 pareigūnai.
Kolumbijos apygarda ir tam tikros JAV teritorijos taip pat siunčia delegatus į Atstovų rūmus. Jiems neleidžiama balsuoti, bet gali dalyvauti diskusijose ir debatuose. Keturios teritorijos, kuriose buvo deleguoti 2012 m., buvo JAV Mergelių salos, Guamas, Amerikos Samoa ir Šiaurės Marianų salos. Puerto Rikas siunčia pareigūną, vadinamą nuolatiniu komisaru, kurio vaidmuo yra toks pat kaip ir balsavimo teisės neturinčių delegatų.
Kongreso nariai
Reikšmingas skirtumas tarp Senato ir Atstovų rūmų yra tai, kiek laiko jų nariai dirba po išrinkimo. Senatoriai renkami šešerių metų kadencijai, o Atstovų rūmų nariai renkami dvejų metų kadencijai. Kadencijų, kurias gali eiti bet kurių Kongreso rūmų narys, skaičius neribojamas. Galbūt dėl to, kad jie eina trumpesnes kadencijas, Atstovų Rūmų atstovai buvo labiau perrinkti nei senatoriai.
Senatui ir Atstovų rūmams keliami skirtingi reikalavimai būti išrinktam. Senatorius turi būti ne jaunesnis kaip 30 metų ir turi būti JAV pilietis mažiausiai devynerius metus. Kad galėtų dirbti Atstovų rūmuose, asmuo turi būti ne jaunesnis nei 25 metų amžiaus ir būti JAV pilietis bent septynerius metus. Kandidatas į bet kuriuos rūmus gali būti renkamas atstovauti tik tai valstybei, kurioje gyvena rinkimų metu, nors nėra keliami reikalavimai, kiek laiko asmuo turi gyventi toje valstybėje.
Daugeliui žmonių su Senatu susijęs didesnis prestižas nei su Atstovų rūmais. Pagrindinė priežastis yra ta, kad rūmų narių yra daug daugiau, todėl senatoriai laikomi retesniais ir galingesniais. Jie taip pat linkę sulaukti daugiau žiniasklaidos dėmesio. Įprasta, kad rūmų nariai bando būti išrinkti į Senatą, tačiau būtų labai neįprasta, kad senatorius bandytų būti išrinktas į Atstovų rūmus. Be to, senatoriai plačiai laikomi geresniais kandidatais į nacionalines pareigas, tokias kaip prezidentas ar viceprezidentas.
Pareigos ir galios
JAV Konstitucija suteikia kiekvienai rūmai specifinius įgaliojimus. Pavyzdžiui, rūmai pradeda apkaltos procesą, kai pareigūnas apkaltinamas nusikalstama veikla. Jei rūmai priima apkaltos straipsnį, Senatas teisia pareigūną. Konstitucija taip pat suteikia rūmams teisę inicijuoti bet kokius įstatymų projektus, susijusius su vyriausybės pajamomis ar išlaidomis, ir suteikia Senatui teisę patarti prezidentui ir duoti sutikimą bet kokioms sutartims bei patvirtinti arba atmesti prezidento paskyrimus, pavyzdžiui, Aukščiausiojo Teismo teisėjai.
Kitas iš daugelio skirtumų tarp rūmų yra tas, kad daugumos partija labiau kontroliuoja rūmus. Pavyzdžiui, daugumos partija kontroliuoja taisyklių komitetą, kuris nustato balsavimo tvarkaraštį ir nustato politikos ir įstatymų projektų svarstymo Parlamente parametrus. Senato taisyklės saugo mažumos partiją, todėl daugumos partija negali kontroliuoti planavimo ar diskusijų parametrų.
Kad įstatymo projektas taptų įstatymu, jį turi priimti abu Kongreso rūmai. Įstatymo projektas pradedamas priimti Atstovų rūmuose arba Senate ir turi būti priimtas balsų dauguma. Tada už jį balsuoja kiti rūmai, o jei už tai taip pat balsuoja dauguma kongreso narių, jis siunčiamas prezidentui, kuris gali pasirašyti įstatymą arba vetuoti. Įstatymą, kurį vetavo prezidentas, Kongresas gali priimti įstatymu, jei už jį balsuoja du trečdaliai kiekvieno rūmų narių.