Pagrindinis skirtumas tarp baroko ir rokoko meno yra tas, kad barokas apibūdina didingą, perdėtą, dinamišką vėlyvosios Europos meną 1650–1700 m., o rokoko yra vėlyvojo baroko atsakas, įkūnijantis lengvą žaismingumą ir daugiau intymumo. Baroko laikotarpiu menas atspindėjo katalikybės stiprybę ir karališkumą, įkūnydamas prabangą ir ornamentiką. Rokoko laikotarpis atsirado po Liudviko XIV mirties 1715 m., išaušus švelnesniam ir laisvesniam amžiui. Tai pirmiausia atsispindėjo dekoratyviniame mene, kai interjero dizainas tapo lengvesnis ir dekoratyvesnis, o vėliau tapyboje, kai menininkai naudojo asimetriją ir žaismingą įnoringumą kaip neformalią interpretaciją.
Nors barokas ir rokoko centras buvo Europoje, barokas prasidėjo Romoje ir jam didelę įtaką darė Romos katalikų bažnyčia, kuri rėmė religines tapybos ir meno temas kaip reakciją į protestantizmo pažangą. Rokoko pradžia Prancūzijoje ir buvo priimta Prancūzijos monarchijos, kol išplito į didžiąją dalį likusios Europos. Ir barokas, ir rokoko buvo Renesanso laikotarpiui būdingų stilistinių pokyčių pratęsimas. Kiekvienas pasižymėjo įmantriomis detalėmis ir judesiais, tačiau barokas buvo sunkesnis, vyriškas ir rimtesnis. Rokoko buvo lengvesnė ir moteriškesnė.
Barokas ir rokoko atspindi vyraujančias filosofijas tų laikų, kai kiekvienas stilius klestėjo. Baroko laikotarpis išaugo dėl padidėjusio susidomėjimo natūralizmu, kai buvo padaryta pažanga astronomijoje ir moksle. Šio laikotarpio menas tapo vis aktyvesnis ir dinamiškesnis, vaizduodamas judėjimą erdvėje ir laike, išlaikant kai kuriuos klasicizmo elementus ir stipriai religines temas.
Terminas „barokas“ galėjo kilti iš portugalų kalbos žodžio „barroco“, reiškiančio grubų netaisyklingos formos perlą. Tai buvo menkinantis terminas, apibūdinantis tai, kas, kritikų nuomone, yra pernelyg dekoratyvus, teatrališkas klasikinio stiliaus iškrypimas. Buvo akcentuojamas jausmingas vaizdinis nematerialių simbolių vaizdavimas, kaip ir Rubenso ir Berninio atveju, kai kurie jautė ryškų ir ekstremalų vaizdą.
Skirtingai nuo baroko, rokoko menininkai nukrypo nuo religinių temų, o puošyboje naudojo kreivines formas ir pasikartojančias, natūralistines, organiškas formas. Rokoko prasidėjo kaip interjero dizaino judėjimas ir persikėlė į epochos architektūrą, muziką ir tapybą. Kai Prancūzijos karališkieji paliko Versalį, kad praleistų daugiau laiko Paryžiuje, menai atspindėjo šį laisvesnį gyvenimo būdą ir apėmė neformalesnę miesto aplinką. Dalykas dažnai patraukdavo šiek tiek neklaužada, kaip Fragonardo filme „Sūpynės“ – asimetriškai atvaizduojama, kaip jauna mergina, nusiaunanti batą prie diskretiškumo dievo statulos, siūbuojasi aukštai virš savo gražuolės, išsitiesusios ant žemės. Baroko ir rokoko menas labai skirtingais būdais atspindėjo naują pomėgį suprasti fizinį pasaulį, dėl kurio gimė modernus pasaulis.