Senasis ir Naujasis Testamentai sudaro krikščionių Bibliją, krikščionybės šventojo rašto rinkinį. Biblijoje išsamiai aprašoma, ką žydai ir krikščionys tiki savo kūrėjo Dievo dalyvavimu žmonijos istorijoje.
Pirmieji du trečdaliai krikščionių Biblijos vadinami Senuoju Testamentu. Jame yra visi žydų raštai, sudaryti iki maždaug 400 m. pr. Kr., likus 400 metų iki Jėzaus Kristaus gimimo ir tarnystės. Pirmosios penkios knygos – Pradžios knyga, Išėjimas, Kunigų knyga, Skaičiai, Pakartoto Įstatymas – sudaro Penkiaknygę arba Torą žydams. Šiose knygose pasakojama apie sukūrimą, žmonijos nuopuolį ir apie nuodėmės atėjimą į pasaulį bei apie pirmąjį Dievo įsikišimą į žmogaus istoriją. Taip pat pasakojama apie Mozę ir izraelitų išėjimą iš Egipto, jų kaip tautos atsiradimą ir 40 metų klajones dykumoje, kol pasiekė Kanaaną. Žydų įstatymas taip pat yra aprašytas šiose knygose.
Jozuė, teisėjai, pirmasis ir antrasis Samuelis, karaliai I ir II, kronikos I ir II, Ezra ir Nehemijas – visi aprašo ankstyvąją Izraelio istoriją ir Karalystės amžių. Šiose knygose išsamiai aprašoma tautos istorija, kai ji iš klajoklių grupės tapo pagrindine pasaulio galia. Knygose taip pat išsamiai aprašomas Izraelio žlugimas, jo nelaisvė Babilone ir grįžimas į Jeruzalę atstatyti šventyklos.
Estera, Rūta, Jobas, Psalmės, Patarlės, Ekleziastas ir Saliamono giesmė vadinami „išmintimi ir atsidavimo literatūra“. Jie ne tiek pasakoja istoriją, kiek iliustruoja Dievo darbą Jo tautoje ir Jo santykį su Savo tauta. Psalmes sudarė žydų ir ankstyvosios krikščionių bažnyčios giesmynas. Patarlės yra išmintingų minčių ir posakių rinkinys, kuris vis dar turi nuopelnų.
Istorinių knygų fone kalba pranašai nuo Izaijo iki Malachijo. Didžiąją Karalystės amžiaus dalį jie praleido pranašaudami Izraelio karaliams ir žmonėms. Pagrindinis jų dėmesys buvo sutelktas į izraelitų garbinimą stabmeldystę ir netinkamą elgesį su vargšais, našlėmis ir našlaičiais. Jie pranašavo Izraeliui pražūtį, jei ji nepataisys savo kelių. Tačiau pranašai taip pat kalbėjo apie Viešpaties dieną, kai Jis atsiųs savo Mesiją ir visos tautos Gelbėtoją, kad atkurtų Dovydo sostą ir Izraelio namus. Senasis Testamentas uždaro šią viltį ir istoriškai sekė 400 metų tyla.
Naujasis Testamentas, kaip ir jo pirmtakas, atėjo gabalėliais. Jis visiškai susijęs su Jėzaus Kristaus gyvenimu, tarnavimu, mirtimi ir prisikėlimu, besikuriančia pirmojo amžiaus krikščionių bažnyčia, raginimais gyventi krikščioniškai ir Jėzaus Kristaus antruoju atėjimu.
Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus buvo Senojo Testamento išsipildymas, ir, anot krikščionybės, tai labai svarbu suprasti Senojo ir Naujojo Testamento santykį. Krikščionybė tarp pasaulio religijų skelbia unikalų teiginį: žmonės gali asmeniškai pažinti savo Kūrėją Dievą ir turėti asmeninį ryšį su Juo. Jokia kita pasaulio religija net neužsimena, kad tai gali būti galimybė. Vis dėlto visas Naujasis Testamentas siekia parodyti, kad tai įmanoma, nes žydų Mesijas buvo atsiųstas už visus žmones.
Keturios evangelijos – Matas, Morkus, Lukas ir Jonas – visos susijusios tik su Jėzaus Kristaus gimimu, gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Matas savo evangelijoje ypač brėžia paraleles tarp Senojo Testamento ir Kristaus gyvenimo.
Lukas tikriausiai taip pat parašė Apaštalų darbus, kurie apima ankstyvąją bažnyčią, tada Paulius iškyla savo laiškais įvairioms bažnyčioms, kuriose jis tarnavo. Šiuose laiškuose gausu patarimų ir išminties gyventi krikščioniškai. Toliau seka Petro, Jono, Jokūbo ir Judo pastoraciniai laiškai, o Apreiškimas užbaigia Naująjį Testamentą. Apreiškimas buvo aptariamas ir cituojamas nuo tada, kai jis įtrauktas į Bibliją, jo vaizdiniai ir ryškūs pasaulio pabaigos aprašymai.
Trumpai tariant, Senasis Testamentas sutelkia dėmesį į žydų istoriją, o Naujasis Testamentas – į Jėzų Kristų ir krikščionių tikėjimo gimimą. Naujasis Testamentas visada parodo, kaip Senojo Testamento Dievas užbaigė savo atpirkimo darbą Jėzaus Kristaus asmenyje, kuris mirė, kad išpirktų visos žmonijos nuodėmes. Biblija persmelkė Vakarų kultūrą iki pat jos šerdies, yra literatūros ir dvasingumo pagrindas.
Nors žydai tiki, kad Mesijas dar neatėjo, krikščionims Senasis Testamentas yra neatsiejamai susijęs su Naujuoju. Naujasis Testamentas kaip pažadas išreiškia Senojo Testamento išvadą apie nemokamą išganymą visiems žmonėms.