Chemoterapija ir spindulinė terapija yra du vėžio gydymo būdai, kurie sunaikina vėžines ląsteles pažeisdami jų DNR. Nors ir chemoterapija, ir spindulinė terapija yra veiksmingi vėžio gydymo būdai, jie naudojami įvairiose situacijose ir turi skirtingą šalutinį poveikį. Chemoterapija naudojama viso kūno vėžiui gydyti naudojant vaistus, švirkščiamus į kraują, o spindulinė terapija gali būti nukreipta į navikus, esančius tam tikrose kūno vietose. Chemoterapija ir spindulinė terapija gali būti naudojamos tam pačiam vėžiui gydyti arba gali būti taikomas tik vienas iš šių gydymo būdų, atsižvelgiant į vėžio tipą ir jo progresavimo mastą. Pavyzdžiui, lokalizuotam prostatos vėžio navikui gali prireikti tik spindulinio gydymo, o leukemijai gydyti gali būti taikoma tik chemoterapija, tačiau metastazavusiam navikui gydyti gali būti taikoma ir chemoterapija, ir spindulinė terapija.
Chemoterapija apima vaistų, kurie paprastai yra nukreipti į ląsteles, naudojimą, kai jos replikuoja savo DNR. Vėžio ląstelės dauginasi greičiau nei sveikos ląstelės, todėl replikacijos procese esančių ląstelių ataka yra vienas iš būdų nužudyti vėžines ląsteles ir pakenkti kuo mažiau sveikų ląstelių. Chemoterapija dažnai taikoma ciklais, naudojant skirtingus vaistus, kad būtų galima nužudyti maksimalų skaičių vėžinių ląstelių, tuo pačiu stengiantis suteikti sveikiems audiniams galimybę atsigauti nuo vaistų poveikio. Šalutinį chemoterapijos poveikį sukelia vaistai, kurie netyčia naikina šias sveikas ląsteles, pvz., kaulų čiulpuose esančias ląsteles, kurios gamina baltuosius ir raudonuosius kraujo kūnelius; ląstelės skrandyje ir žarnyne; ir plaukų folikulų ląstelės. Kai šie audiniai yra pažeisti, gali susilpnėti imuninė sistema, atsirasti anemija, pykinimas, vėmimas ir plaukų slinkimas.
Radiacinė terapija yra procedūra, kurios metu naudojami rentgeno spinduliai, gama spinduliai ir radioaktyviosios dalelės, siekiant nukreipti navikus, atsirandančius dėl lokalizuoto vėžio. Šioje gydymo formoje dažnai naudojamos mašinos, nukreipiančios aukšto dažnio radioaktyviąsias bangas į navikus, arba gali būti, kad šalia vėžinių ląstelių suleidžiami nedideli radioaktyviųjų medžiagų kiekiai. Kai spinduliuotė yra šių ląstelių viduje, ji formuoja laisvuosius radikalus, kad pažeistų DNR arba tiesiogiai pakeistų jų DNR struktūrą; bet kuriuo atveju ląstelės, kurių DNR yra pakankamai pažeista, sutrinka replikacijos procesas ir miršta. Naudojant spindulinę terapiją, pažeidžiami šalia esantys sveiki audiniai, ypač greitai besidalijančios ląstelės. Šalutinis spindulinės terapijos poveikis paprastai yra odos sudirginimas ir randai; galimas plaukų slinkimas, šlapinimosi arba skrandžio sutrikimai, priklausomai nuo gydymo vietos; taip pat galimus ilgalaikius šalutinius poveikius, tokius kaip fibrozė, amnezija ir vaisingumo problemos.