Skirtumas tarp dabartinio santykio ir greitojo koeficiento yra tas, kad pirmasis į savo lygtį įtraukia atsargas, o antrosios – ne. Einamasis koeficientas matuoja įmonės likvidumą trumpalaikį turtą padalijus iš trumpalaikių įsipareigojimų. Greitasis koeficientas iš esmės daro tą patį, bet gali būti naudojamas, kai prie įmonės pridėtos atsargos yra kintamos vertės.
Ilgalaikės atsargų vertės įvertinimas gali padėti analitikui nuspręsti tarp dabartinio ir greitojo santykio, kaip įmonės likvidumo nustatymo priemonę. Yra keletas priežasčių, dėl kurių atsargos gali neišsaugoti pradinės pardavimo vertės. Įmonei gali tekti sumažinti kainas, kad parduotų pakankamai, kad išliktų pelninga ar net tęstų veiklą. Taip pat gali prireikti mažinti kainas, kai atsargose yra per daug kapitalo.
Nustatydamas likvidumą, analitikas gali naudoti ir dabartinį, ir greitąjį koeficientą. Pirmiausia gali būti naudojamas greitasis koeficientas, siekiant nustatyti, ar įmonė turi išteklių veiklos išlaidoms padengti. Tada dabartinis santykis gali būti naudojamas faktiniam dabartiniam likvidumui nustatyti.
Ar naudoti tiek srovės, tiek greito santykį, ar pasirinkti vieną ar kitą, priklauso nuo tiriamos įmonės. Didelės investicijos atveju abu rodikliai gali būti vertingi. Analitikui, kuris tiesiog nori sužinoti, ar įmonė turi pakankamai likvidaus turto, kad galėtų išsilaikyti, gali prireikti tik greitojo koeficiento. Jei buvo nustatyta, kad atsargų vertė greičiausiai išliks stabili, dažnai pakaks esamo raciono.
Ilgainiui dabartinio ir greitojo santykio stebėjimas gali padėti analitikui nustatyti, ar atsargos laikomos naudingu lygiu. Įmonė gali turėti per daug atsargų, jei greitasis santykis sumažės, o dabartinis santykis išliks stabilus. Tokiu atveju įmonė norėtų pagerinti greitąjį santykį. Pagrindinis būdas tai išspręsti yra arba padidinti pardavimus, arba palaipsniui mažinti atsargų kiekį.
Tiek dabartinis, tiek greitas koeficientas gali būti naudojamas nustatant ne tik turimą grynųjų pinigų kiekį, bet ir jų panaudojimą. Jei rodikliai yra žemi, gali būti, kad didelė įmonės grynųjų pinigų dalis yra naudojama veiklos išlaidoms padengti. Taip pat gali būti, kad per daug jos išteklių yra susieta su kitomis įmonėmis ir nėra lengvai prieinami operacijoms. Jei koeficientas yra per didelis, įmonė gali nesugebėti investuoti savo perteklinių pinigų į įmones, kurios padidins pelną.