Disleksija ir disgrafija yra neurologiniai sutrikimai, tačiau disleksija laikoma skaitymo ir supratimo negalia, o disgrafija – rašymo negalia. Abu sutrikimai dažniausiai pasireiškia vaikystėje, nors tam tikros aplinkybės gali atidėti diagnozę arba netgi sukelti sutrikimo vystymąsi vėliau. Gydytojai naudoja įvairias priemones šiems sutrikimams diagnozuoti, o gydymas paprastai priklauso nuo kiekvieno asmens aplinkybių. Nors gydymas gali padėti valdyti ir užkirsti kelią sutrikimų pablogėjimui, kai kuriems žmonėms sutrikimų pasekmės gali išlikti visą gyvenimą.
Nors disleksija ir disgrafija yra su neurologiniais sutrikimais susiję sutrikimai, jiems būdingi skirtingi simptomai ir iššūkiai. Disleksija skirstoma į kategorijas pagal skaitymo sutrikimus, dėl kurių pacientas paprastai sunkiai supranta sakinio turinį, atpažįsta parašytus žodžius ir netgi rimuoja. Kita vertus, disgrafija gali paveikti paciento smulkiąją motoriką, todėl jo rašysena gali būti „netvarkinga“ ar net nesuprantama. Tiek disgrafija, tiek disleksija laikomi mokymosi sutrikimais, tačiau nė vienas nelaikomas intelekto sutrikimu.
Nors disleksija ir disgrafija dažniausiai pasireiškia vaikystėje, yra individualių aplinkybių ir išimčių. Pavyzdžiui, daugelis vaikų, sergančių disleksija, daugelį metų nediagnozuojami, dažnai dėl to, kad jiems buvo klaidingai diagnozuota kitokių mokymosi sutrikimų ar net elgesio problemų. Tai reiškia, kad vaikas gali užaugti paauglys ar net suaugęs prieš gaudamas tikslią diagnozę. Tuo pačiu metu suaugusieji gali susirgti disgrafija po to, kai savo gyvenime patyrė tam tikrą traumą. Kai taip nutinka, sutrikimas dažnai vadinamas agrafija.
Paprastai, norėdami diagnozuoti vieną iš šių būklių, gydytojai atlieka medicininių ir neurologinių egzaminų derinį ir klausimus apie socialinius, mokyklinius ir vystymosi rezultatus. Kadangi sutrikimai, ypač disleksija, gali pasireikšti šeimose, gydytojai paprastai klausia ir apie bet kokią šeimos istoriją. Be to, yra moksliniais tyrimais pagrįstų vertinimo priemonių, skirtų disleksijai ir disgrafijai diagnozuoti. Nepaisant to, diagnozuoti sutrikimus gali būti sunku ir reikia patyrusio gydytojo bei kantrybės. Kadangi abi sąlygos gali būti susijusios su kitais susijusiais sutrikimais, o kartais kartu, gydytojas gali atlikti papildomus tyrimus.
Kaip ir kitų mokymosi sutrikimų, disleksijos ir disgrafijos gydymas priklauso nuo asmens. Paprastai disleksija sergantys žmonės registruojasi į specialias klases ir gauna taisomuosius nurodymus. Kadangi mokytojai specializuojasi skaitymo sutrikimo iššūkiuose, tokios pamokos gali būti labai naudingos. Be to, šie mokytojai paprastai turi daugiau laiko nei įprasti klasės mokytojai, skirti specialiesiems disleksija sergančių mokinių poreikiams. Nors skaitymo ir supratimo problemos, susijusios su disleksija, gali išlikti visą gyvenimą, gydomieji mokymai, kuriuos gauna paveikti mokiniai, gali padėti jiems geriau susidoroti su sutrikimu ir jį valdyti.
Tačiau žmonės, sergantys disgrafija, yra linkę gauti gydymą, skirtą neurologinėms problemoms, tokioms kaip susilpnėjusi atmintis ar motoriniai sutrikimai. Jie taip pat gali gauti darbo terapiją, kad padėtų sustiprinti raumenis, pagerinti miklumą ir lavinti rankų ir akių koordinaciją. Kai kuriems žmonėms gydymas padeda pagerinti rašyseną arba bent jau neleidžia jai pablogėti. Kitiems disgrafija išlieka. Atsižvelgdamas į paciento sunkumą ir imlumą gydymui, jo gydytojas gali rekomenduoti, kai įmanoma, pakeisti rašymą spausdinimu.