Ironija yra sąvoka, apibūdinanti techniką ar situaciją, dažniausiai literatūrinę, kuria perteikiama prasmė, kuri prieštarauja tiesioginei vartojamų žodžių reikšmei arba neatitinka to, ko tikimasi. Jis gali būti naudojamas įvairiais būdais ir yra įprastas literatūroje ir visose pramoginėse žiniasklaidos priemonėse. Jį galima rasti kasdienėse situacijose ir gali būti atsitiktinis arba tyčia sukurtas. Ironijos naudojimas slypi žmogaus gebėjime įžvelgti gilesnę žodžių prasmę ar kitą mechanizmą, naudojamą prieštaravimui perteikti.
Literatūroje ir kitose žiniasklaidos bei komunikacijos formose ironija gali būti naudojama įvairiais būdais. Paprasčiausia rašto darbų forma yra paprastas teiginys, nurodantis reikšmę, kuri prieštarauja tikrajai vartojamų žodžių reikšmei. Šis tipas priklauso nuo skaitytojo gebėjimo numanyti paslėptą prasmę, o tai paprastai padeda kruopštus konkrečių žodžių pasirinkimas, kurie platesniame viso kūrinio kontekste įspėja skaitytoją apie tikrąją jų reikšmę. Taip vartojama ironija dažnai sukelia sarkazmą. Šis tipas gali būti naudojamas aiškinamajame arba aprašomajame rašte arba grožinių kūrinių veikėjų dialoge.
Grožinės literatūros kūrinių, parašytų ar kitų formų, pavyzdžiui, teatro ir televizijos, veikėjai dažnai patenka į situacijas, kai jų ar kitų veiksmų rezultatas yra priešingas, nei buvo norima. Ši versija, vadinama situacine ironija, naudojama tiek komiškuose, tiek dramos kūriniuose ir gali būti naudojama kuriant puikaus humoro ar tragedijos situacijas. Humoras ir tragedija dažniausiai atsiranda veikėjo, kuris yra ironiškos situacijos objektas, sąskaita.
Dramatiška ironija, kuri naudojama ir visuose grožiniuose kūriniuose, atsiranda tada, kai veikėjas nežino skaitytojui ar žiūrovui žinomų faktų ar situacijų. Veikėjas elgiasi taip, kaip paprastai nesielgtų, jei žinotų šią informaciją. Daugeliu atvejų veikėjas galiausiai suvokia šią nuslėptą ar paslėptą informaciją, sukurdamas tam tikro tipo konfliktą. Tačiau taip būna ne visada, nes situacijos ironija dažniausiai nukreipta į publiką, o ne į personažą.
Kai atrodo, kad likimas ar kokia nors nematoma jėga, pavyzdžiui, Dievas ar kitos, sumanioja manipuliuoti situacijomis ir įvykiais, kad tik suklaidintų grožinio kūrinio veikėjus, tai vadinama kosmine ironija. Šis tipas iliustruoja rezultatų neatitikimą veikėjų ketinimams ar veiksmams. Jis panašus į situacinį tipą, tačiau dažnai pateikiamas taip, kad veikėjai jaučiasi tarsi tapę nežinomų jėgų siužeto ar pokšto aukomis.
Kita ironijos rūšis, priskiriama filosofui Sokratui, naudojama norint įvilioti oponentą diskusijoje, kad jis parodytų savo neišprusimą ar trūkumus. Vadinama Sokratine ironija, tai daroma apsimetant dalyko neišmanymu, siekiant paskatinti kitą šalį aiškintis šia tema, atskleisti jų žinių trūkumą arba klaidingą mąstymą. Šis tipas dažnai naudojamas ir grožinėje literatūroje, labiausiai žinomuose detektyvuose ir paslaptinguose darbuose, kur detektyvas taiko šią taktiką, siekdamas apgauti nusikaltėlį, kad jis tiesiogiai arba netiesiogiai apkaltintų save.