Mitozė ir mejozė yra ląstelių dalijimosi procesai, kurių metu viena ląstelė dalijasi į dukterines ląsteles. Sąvokos konkrečiai nurodo ląstelių dalijimosi etapus, kurių metu dalijasi ląstelės chromosomos, kuriose yra organizmo genetinės informacijos kopijos. Mitozė ir mejozė skiriasi įvairiais būdais, įskaitant galiausiai pagamintų dukterinių ląstelių skaičių ir kiekvienoje dukterinėje ląstelėje esančių genetinės informacijos kopijų skaičių. Pavyzdžiui, mitozės atveju pirminė ląstelė dalijasi ir sudaro dvi dukterines ląsteles, kuriose yra po dvi kiekvienos iš pirminės ląstelės chromosomos kopijas. Kita vertus, mejozės atveju viena motininė ląstelė dalijasi du kartus, sudarydama keturias dukterines ląsteles, kuriose yra tik viena kiekvienos chromosomos kopija.
Šie mitozės ir mejozės rezultatų skirtumai yra tiesiogiai susiję su dviejų ląstelių dalijimosi formų funkcijomis. Mitozė, kurios metu viena ląstelė dalijasi į dvi identiškas ląsteles, tiesiog naudojama augimui, vystymuisi ir taisymui. Pavyzdžiui, viena odos ląstelė pasiskirstys ir sudarys dvi identiškas odos ląsteles. Kita vertus, mejozė gamina lytines ląsteles, tokias kaip kiaušialąstės ir spermos ląstelės gyvūnuose arba sporos grybuose. Vienoje chromosomų kopijoje kiekvienoje mejozinėje dukterinėje ląstelėje yra tėvo ir motinos genetinės informacijos mišinys, kuris užtikrina, kad palikuonys nebus genetiškai identiški nė vienam iš tėvų.
Šiek tiek skiriasi ir žingsniai, vykstantys mejozės ir mitozės procesų metu. Skirtumai pirmiausia atsiranda dėl to, kad mejozės metu įvyksta du pasiskirstymai, o mejozės metu tik vienas, nors yra ir kitų skirtumų. Svarbu pažymėti, kad dukterinės ląstelės, atsirandančios dėl mitozės, yra identiškos motininei ląstelei, o tos, kurios atsiranda dėl mejozės, nėra. Organizmo genetinis vientisumas priklauso nuo nuoseklaus ląstelių dalijimosi, kuris nekeičia genetinio kodo. Tačiau palikuonys dažnai yra geriau pasirengę išgyventi, jei jiems būdingi bruožai, kurie nėra vieno iš tėvų genetinė kopija.
Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp mitozės ir mejozės, galintis reikšmingai prisidėti prie palikuonių genetinės įvairovės, vadinamas „perėjimu“ arba „chromosomų kryžminimu“. Kryžminimas vyksta tik esant mejozei. Homologinės chromosomos gali fiziškai „susikeisti“ chromosomų segmentais, taip užtikrinant, kad vienoje mejozės dukterinėje ląstelėje esanti informacija būtų genetiškai skirtinga nuo informacijos, esančios pirminio organizmo genome.