Kadencijos dėstytojas yra tas, kuris buvo priimtas į darbą su galimybe per kelerius metus gauti kadenciją, kuri jam garantuotų darbą iki gyvos galvos. Šis asmuo turėtų dirbti bandomuoju laikotarpiu, kol mokykla įvertins jo mokytojo gebėjimus. Mokyklos nustatys kriterijus, pagal kuriuos bus nustatyta, ar fakulteto narys bus paprašytas likti nuolatiniu darbuotojo pareigas. Šis bandomasis laikotarpis paprastai trunka nuo penkerių iki šešerių metų, o tada siūlomos nuolatinės pareigos. Suteikus kadenciją, darbuotojas turės didelį darbo saugumą, nes mokykla negalės jo atleisti be pateisinamos priežasties.
Nuo 1900-ųjų pradžios daugelis švietimo srities darbdavių pasiūlė savo profesionaliems darbuotojams galimybę pradėti dirbti kaip dėstytojai. Kadencijos sekimo sistema iš pradžių buvo sukurta kaip būdas išlaikyti aukštos kokybės mokytojus ir profesorius, siekiant sukurti geresnę švietimo aplinką. Buvo manoma, kad jei mokytojui ar profesoriui būtų pasiūlyta kadencija, jis greičiausiai išlaikytų nuolatinį darbą mokykloje ar universitete. Pedagogai manė, kad taip jų mokyklose dirbtų kokybiškesni, lojalūs mokytojai, kurie kurtų mokyklai ilgalaikes programas.
Neįgaliojantis darbuotojas yra įdarbintas be naudos, kad kada nors ateityje jam bus pasiūlytos nuolatinės pareigos. Paprastai šie darbuotojai įdarbinami nustatytam laikotarpiui ir sudaroma sutartis, kurioje yra nurodyta darbo pabaigos data. Šios sutartys gali būti pratęstos ir darbuotojas gali tęsti darbą, tačiau mokykla jokiu būdu neprivalo jų išlaikyti. Mokykla dažnai samdo nedirbančius darbuotojus konkrečiam tikslui, pavyzdžiui, sukurti programą ar vadovauti specialiai klasei.
Egzistuoja aiškus skirtumas tarp kadencijos ir ne kadencijos dėstytojų. Beveik visi profesoriai ir dėstytojai anksčiau buvo samdomi kadencijose, tačiau dėl nuolatinių ekonomikos pokyčių daugelis mokyklų ir universitetų nuo šios praktikos nusigręžia. Kiekvienais metais įdarbinama vis daugiau dėstytojų, kurie nėra etatiniai, nes švietimo įstaigos suvokia finansinę samdymo naudą. Didžiausia nauda mokykloms yra ta, kad jei jos samdytų laikinus ar ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus, jiems nereikės mokėti tiek pašalpų. Jie taip pat nebus įpareigoti išlaikyti mokytojo ar profesoriaus personalo, todėl jie gali keisti darbuotojus, kaip jiems atrodo tinkama.