Yra nemažai skirtumų tarp receptinių ir nereceptinių vaistų – tai gali patvirtinti visi, apsilankę greitosios medicinos pagalbos skyriuje ar šeimos gydytojui gydytis. Nereceptiniai vaistai paprastai yra skirti esant nedideliems negalavimams, tokiems kaip virškinimo sutrikimas, galvos skausmas ar kosulys, o receptiniai vaistai gali būti naudojami dideliems negalavimams, pvz., diabetui, vėžiui ar širdies ligoms gydyti. Nereceptiniai vaistai paprastai nėra tokie stiprūs kaip receptiniai vaistai, nors tai nebūtinai atspindi jų veiksmingumą.
Vienas skirtumas tarp dviejų vaistų rūšių yra prieiga. Receptinius vaistus savo pacientams gali užsisakyti tik kvalifikuoti ir licencijuoti medicinos specialistai, o juos pildyti gali tik kvalifikuoti vaistininkai. Tačiau nereceptiniams vaistams gydytojo nurodymas nereikia, o daugelį jų galima įsigyti ne vaistinėse, o kitose prekybos vietose. Išrašytas vaistas yra skirtas konkrečiam pacientui ir negali būti teisėtai dalijamas su kitais. Tačiau nereceptiniai vaistai gali būti išdalinti bet kuriam draugui, bendradarbiui ar šeimos nariui, kenčiančiam nuo tos pačios ligos, jei laikomasi tinkamų dozavimo nurodymų.
Kitas skirtumas tarp šių dviejų vaistų yra formuluotė. Išrašyti vaistai paprastai yra terapinio stiprumo, kad gydytojas galėtų skirti agresyvų gydymą. Neteisėtas šių vaistų vartojimas gali baigtis tragiškai, nes prieš skiriant vaistą pacientui reikia atsižvelgti į bet kokią vaistų sąveiką. Kita vertus, nereceptiniai vaistai paprastai yra suformuluoti taip, kad Maisto ir vaistų administracija (FDA) būtų laikoma „saugia ir veiksminga“. Jei tinkamai laikomasi dozavimo nurodymų, daug nereceptinių vaistų galima vartoti kartu, nebijant pavojingos sąveikos ar perdozavimo.
Kaina yra dar vienas skirtumas tarp daugelio šių vaistų. Beveik visas receptinių vaistų formules tam tikrą metų skaičių saugo patentų įstatymai, o tai reiškia, kad vaistų įmonė, atsakinga už receptinio vaisto sukūrimą, gali atitinkamai nustatyti savo išskirtinių vaistų kainą. Pavyzdžiui, tik vienas vaistų gamintojas gali pagaminti receptinį miego pagalbą, vadinamą Ambien®, nors kiti vaistai gali pasiekti panašių tikslų. Tačiau dauguma nereceptinių vaistų formulių nebėra nuosavybės paslaptys, todėl daugelis įmonių gali gaminti aspiriną ar sirupą nuo kosulio ir konkuruoti greta parduotuvių lentynose.
Receptiniams vaistams taip pat taikoma daug draudimo planų, o tai reiškia, kad pacientai moka tik nedidelę išskaitą už brangių receptinių vaistų naudą. Nereceptiniai vaistai retai apdrausti, o tai reiškia, kad vartotojas turi sumokėti visą rinkos kainą už tuos vaistus. Kai kurie nereceptiniai vaistai, ypač tie, kuriuos kažkada buvo galima įsigyti tik pagal receptą, gali būti vidutiniškai brangūs, nors dauguma nereceptinių vaistų nuo įprastinių ligų paprastai yra nebrangūs. Nors receptinis vaistas gali turėti pigesnę generinę versiją arba ne, nereceptinis vaistas, kurį gamina pripažinta įmonė, pvz., Bayer, gali konkuruoti su pigesniais parduotuvių prekių ženklais ar panašiais vaistais, kuriuos gamina mažiau žinomos įmonės.