Literatūroje pagrindinis veikėjas ir antagonistas yra archetipiniai veikėjai, kurie yra pagrindiniai taškai, vaizduojantys dvi konflikto puses. Archetipai yra tipinio daikto ar asmens pavyzdžio simbolis arba motyvas. Dviejų veikėjų skirtumus nusako vaidmenys, kuriuos jie atlieka istorijoje. Nors šiuos vaidmenis dažnai atlieka du žmonės, juos taip pat gali pavaizduoti gamtos elementai arba dvi to paties personažo pusės.
Apskritai pagrindinis veikėjas ieško pasakojime pateiktos problemos sprendimo. Antagonistai tiesiogiai priešinasi veikėjų pastangoms. Pavyzdžiui, jei problema yra neišvengiamas branduolinio reaktoriaus žlugimas, pagrindinis veikėjas ieškos krizės sprendimo, o antagonistas gali bandyti nuslėpti netinkamą inžineriją, kuri prisidėjo prie krizės. Jis arba ji gali bandyti trukdyti pastangoms suprasti krizę, kad ją būtų galima išspręsti.
Pasakojimas nelaikomas dramatiškai užbaigtu, nebent yra konfliktas tarp bent dviejų pagrindinių vaidmenų, atstovaujamų istorijoje, nors jame gali būti tik vienas veikėjas. Du vaidmenys gali būti dvi asmens pusės arba, pavyzdžiui, natūralus bruožas ar elementas, prieštaraujantis asmens ieškojimui. Nepriklausomai nuo jų formos, šie vaidmenys visada apima pagrindinį veikėją ir antagonistą, kurie taip pat paprastai vadinami herojumi ir piktadariu.
Žmonės, padarai ar gamtos elementai, kaip audra, gali atlikti pagrindinio veikėjo ir antagonisto vaidmenį. Kai kuriuose pasakojimuose antagonistas gali būti superląstelinė perkūnija, o pagrindinis veikėjas yra mokslininkas, kuris mato artėjančią audrą, tačiau jam trukdo priešininkas perspėti gyventojus. Tas priešininkas gali būti ne antagonistas, o kitas pagalbinis istorijos veikėjas. Šis veikėjas atlieka dramatišką vaidmenį, kuriame pagrindinis veikėjas yra trukdomas, bet ne tiesiogiai priešinamas.
Pagrindinio veikėjo ir antagonisto vaidmenis taip pat galima rasti negrožinės literatūros pasakojimuose. Pavyzdžiui, dramatiška pagrindinių veikėjų padėtis gali atsirasti dokumentiniame filme, kuriame du mokslininkai diskutuoja prieštaringai vertinama tema, tokia kaip visuotinis atšilimas. Naudojant redagavimo metodus, vienas mokslininkas gali būti dramatiškai pavaizduotas kaip antagonistas, o kitas – kaip pagrindinis veikėjas. Arba abu mokslininkai gali atlikti pagrindinio veikėjo vaidmenį, o pasikeitusi aplinka gali atlikti dramatišką antagonisto, keliantį grėsmę žemės gyventojams, vaidmenį.
Pagrindinis veikėjas dažnai atlieka pagrindinio veikėjo arba antagonisto vaidmenį, tačiau taip būna ne visada. Apskritai pagrindinis veikėjas yra tas, per kurį žiūrovai žiūri į istoriją ir jaučia emocinį ryšį. Kliūties veikėjas priešinasi pagrindiniam veikėjui. Pavyzdžiui, vienas kareivis mūšio lauke gali būti pagrindinis veikėjas, per kurį matomas visas besiskleidžiančio karo pasakojimas. Per jo požiūrį atskleidžiama pagrindinio veikėjo ir antagonisto istorija.