Kai kas nors apkaltinamas nusikaltimu, jis gali reaguoti vienu iš trijų būdų: jis gali prisipažinti esąs kaltas, kaltas arba nolo contendere, o tai pažodžiui reiškia „nėra varžybų“. Pripažinti savo kaltę yra gana savaime aišku – tai iš tikrųjų reiškia, kad asmuo sako: „Aš to nepadariau ir noriu, kad mano diena būtų teisme“. Kad kaltė būtų pripažinta, būtina pripažinti, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą. Tačiau neginčijamai jis kaltės nepripažįsta, tačiau sutinka su bausme.
Kai kas nors prisipažįsta esąs kaltas, jis pripažįsta padaręs nusikaltimą ir sutinka už tai bausmę. Tačiau teismas automatiškai nepripažįsta kaltės pripažinimo. Teisėjas turi būti įsitikinęs, kad asmuo iš tikrųjų yra kaltas, o ne, pavyzdžiui, pridengti mylimą žmogų. Prokuratūra turi pateikti kai kuriuos įrodymus, kuriuos būtų ketinęs panaudoti teisme savo bylos elementams įrodyti.
Kaltę prisipažįstantis asmuo paprastai turi priskirti arba savo žodžiais apibūdinti padarytą nusikaltimą. Teisėjas taip pat turi įtraukti kaltinamąjį į pokalbį arba diskusiją, kad įsitikintų, jog asmuo supranta, ką reiškia ieškinys, ypač dėl teisės į prisiekusiųjų teismą atsisakymo. Asmuo negali pripažinti kaltu – ir teismas negali pripažinti kaltės – jei kaltinamasis aktyviai tvirtina esąs nekaltas.
Teikiamas prašymas nekonkuruoti: „Aš nesakau, kad padariau nusikaltimą, bet pripažįstu, kad vis tiek galiu būti nuteistas, todėl bausmę prisiimsiu“. Asmuo, pateikęs prašymą nekonkuruoti, vis tiek gali reikalauti nekaltumo arba bent jau susilaikyti nuo kaltės. Atsakovas, neprašantis ginčytis, gali manyti, kad bylos nagrinėjimo išlaidos – finansinės, emocinės ar su laiku susijusios – yra didesnės nei ieškinio pareiškimo išlaidos. Ypač jei bausmė yra santykinai nedidelė, pavyzdžiui, bauda ar viešieji darbai, teisiamasis teisminio nagrinėjimo metu gali pateikti neginčijamą ieškinį, o ne atsitiktinį apkaltinamąjį nuosprendį ir galbūt griežtesnę bausmę.
Vienas ieškinio neginčijimo pranašumų yra tas, kad jo negalima panaudoti prieš atsakovą vėlesniame civiliniame procese. Pavyzdžiui, tarkime, kad kažkas yra apkaltintas neapgalvotu vairavimu ir sukelia avariją, patyrusią kūno sužalojimą. Baudos gali būti ne per griežtos, tačiau nukentėjęs asmuo galbūt galėtų pareikšti civilinį ieškinį, reikalaudamas atlyginti didelę piniginę žalą. Jeigu kaltinamasis baudžiamojoje byloje pripažintų savo kaltę, nukentėjusysis galėtų panaudoti šį pareiškimą civilinėje byloje kaip įrodymą, kad vairuotojas jau pripažino kaltę dėl eismo įvykio. Tačiau neginčijant pagrindo, kaltinamasis gali išlaikyti savo nekaltumą, tačiau vengdamas baudžiamojo proceso laiko ir išlaidų.
Skirtumai tarp kaltės pripažinimo ir pareiškimo neginčijant gali būti subtilūs. Abu pagrindai turi savo tikslą ir gali skirtis asmenims, kuriems pareikšti baudžiamieji ir civiliniai kaltinimai.