Personifikacija yra literatūrinis prietaisas, kuriame žmogaus savybės ir savybės priskiriamos gyvūnui, objektui, idėjai ar koncepcijai. Rašytojai randa daugybę asmenavimo panaudojimo būdų, kai rašo prozą ir eilėraščius, o dauguma žmonių kasdienėje kalboje naudoja asmenavimą to nesuvokdami. Vienas iš personifikavimo būdų yra naudoti ką nors apčiuopiamo, kad pavaizduotų ką nors neapčiuopiamo, pavyzdžiui, audrą pavaizduoti pykčiui arba chaotiškai situacijai. Žmogaus savybės ir emocijos taip pat gali būti suteikiamos nematerialiems dalykams, kad būtų lengviau juos suprasti ar suvokti. Karščiavimas, kuris nepraeina, gali būti apibūdinamas kaip užsispyręs ar užsispyręs, o teisingumas dažnai apibūdinamas kaip aklas.
Įasmeninant koks nors žmogaus požymis ar emocija suteikiama nežmogiškam padarui, negyvam objektui arba neapčiuopiamai koncepcijai ar idėjai. Personifikacija naudojama daugelyje literatūros rūšių, ypač poezijoje. Prozos rašytojas, tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros, taip pat gali naudoti personifikaciją, kad skaitytojui geriau apibūdintų savo mintis, idėjas ir nuomones. Žmogiškų savybių suteikimas nežmogiškam padarui ar negyvam objektui yra vienas iš personifikavimo būdų, kuris gali padėti skaitytojui lengviau įsivaizduoti mintyse esančią sąvoką. Koncepcijos ar idėjos įasmeninimas gali padėti skaitytojui geriau ją suprasti.
Vienas iš pagrindinių personifikacijos panaudojimo būdų yra metafora, kai kažkas apčiuopiamo yra naudojamas vaizduoti ką nors neapčiuopiamo. Įasmenindama neapčiuopiamą dalyką, skaitytojo ar klausytojo mintyse ji įgauna tam tikrą gyvenimą. Asmuo gali apibūdinti blogą patirtį kaip košmarą arba kaip pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais. Audrą būtų galima apibūdinti kaip piktą vaiką, kuris puola į pyktį, šaukia, rėkia ir mėto daiktus. Mirtis dažnai įasmeninama kaip grimzlė – bauginanti chalatu apsirengusi figūra, nešanti dalgį, kurios užduotis yra nunešti mirusiųjų sielas į pomirtinį pasaulį.
Kitas personifikacijos panaudojimas yra neapčiuopiamų idėjų apibūdinimas. Teisingumas kartais apibūdinamas kaip aklas, o tai reiškia, kad jis žiūri į tokius dalykus kaip rasė, turtas ir socialinis statusas ir „mato“ tik tam tikros situacijos tiesą. Tvirta upė gali būti apibūdinta kaip nekantrus, nes atrodo, kad ji lenktyniauja, kad pasiektų ten, kur nori. Daugelyje eilėraščių, dainų ir istorijų meilė apibūdinama kaip kvaila, nes atrodo, kad logika ir sveikas protas neturi jokios įtakos tam, ką žmogus įsimylės.