Pagrindinis skirtumas tarp poezijos ir prozos yra tas, kad poezija paprastai rašoma naudojant tam tikrą ritmą, o proza rašoma arčiau natūralios kalbos. Poezija yra labiau struktūrizuota ir dažnai išdėstyta aiškiomis linijomis, kurios dera į tam tikrą modelį. Jis taip pat dažnai rimuojasi, o proza – ne.
Struktūrizuota rašymo forma yra pagrindinis skirtumas tarp poezijos ir prozos. Nors daugumoje rašymo formų paprastai naudojami literatūriniai elementai, tokie kaip aliteracija ar pasakojimas, poezija kuriama naudojant vieną iš įvairių struktūrų, įskaitant kintamus rimuojamus ir nerimus eilutes. Netgi laisvoji eiliuota poezija, kuri dažniausiai nerimuoja, telpa į kokią nors formą ar struktūrą.
Tiek poezija, tiek proza paprastai yra kūrybingi ir naudojami emocijoms išreikšti arba istorijai papasakoti. Nors poezija yra labiau struktūrizuota pagal rašymo formatą, proza paprastai yra griežtesnė gramatinio taisyklingumo požiūriu. Prozą paprastai sudaro pilni sakiniai, perteikiantys konkrečias mintis ar jausmus. Poezija dažnai būna abstraktesnė arba miglotesnė – žodžiai rašomi jiems ateinant ir mažiau dėmesio skiriama tinkamoms gramatinėms taisyklėms.
Proza yra rašymo forma, dažniausiai siejama su romanais ir kūrybiniais negrožinės literatūros kūriniais. Jis vis tiek gali atitikti tam tikrus žodžių tekėjimo ritmus ir ritmą, tačiau jis yra ne toks griežtas. Siekiant dramatiško efekto, po ilgų sakinių dažnai seka trumpesni arba smulkesni sakiniai. Prozoje taip pat gali būti derinamas pasakojimas ir dialogas arba dviejų veikėjų kalbėjimas. Tai nereiškia, kad poezija negali papasakoti istorijos, bet dažnai ji yra mažiau išsami.
Nors ir poezija, ir proza yra meno rūšis, kai kas pasakytų, kad prozą rašyti efektyviai yra sunkiau. Kadangi daugeliui poezijos formų trūksta tipiškų taisyklių, reikalingų daugeliui žodžių kūrimo formų, nėra teisingo ar neteisingo būdo parašyti eilėraštį. Akivaizdu, kad kai kurie eilėraščiai turi didesnį emocinį poveikį nei kiti, tačiau nustatyti eilėraščio teisingumą yra sunkiau nei naudojant kitas kūrybinio rašymo formas, nes nėra aiškių taisyklių, kurių reikia laikytis.
Eilėraščiuose dažnai naudojami žodžio garsai, derinami su tiesiogine prasme. Poezija dažnai rašoma simboline kalba, o proza paprastai yra pažodinė. Kaip ir visų kūrybinių menų atveju, tikslus bet kurios formos rašymo būdas labiau susijęs su individualiu rašytoju, o ne su taisyklėmis ir apribojimais. Rašymas nėra tikslusis mokslas kūrybinės raiškos prasme. Nors dėl aiškumo reikėtų laikytis gramatikos taisyklių, kūrinio eiga ir ritmas įvairiose istorijose gali skirtis, o viena nebūtinai yra didesnė už kitą.