Pritūpimas ir mirties trauka yra panašūs pratimai, kai nagrinėjami treniruočių su svoriais kontekste, tačiau labai skiriasi, kai manome, kad pritūpimas yra atskiras pratimas, nepriklausantis treniruotėms su svoriais. Kitaip tariant, pritūpimą galima atlikti efektyviai ir gerais rezultatais nenaudojant svarmenų ir štangos. Tačiau pritūpimai ir trauka mirtinai paprastai atliekami su svarmenimis, todėl skirtumas tarp jų dažnai būna neaiškus. Paprasčiausiai tariant, pritūpimas ir trauka iš mirties skiriasi tik tuo judesiu, per kurį kilnotojas į rankas paima svarmenis ir pakelia svorius, pakeldamas kūną į stovimą padėtį.
Tiek pritūpimas, tiek trauka yra sunkūs pratimai, kuriuos reikėtų atlikti esant šalia esančiam stebėtojui, nes atliekant abu pratimus, kilnotojas turi užimti tokią padėtį, iš kurios jam išlipti reikės jėgos ir judrumo. Atlikdamas pritūpimą, kilnotojas pritūps į beveik sėdimą padėtį, abiem rankomis sugriebs štangą ir laikydamas štangą pakels į stovimą. Atlikdamas mirties trauką, kilnotojas labiau pasilenks ties klubais, pasilenks, kad paimtų svorį ir pakels jį į stovimą padėtį.
Pritūpimas ir mirties trauka taip pat skiriasi pratimo variacijomis. Pritūpimą galima atlikti naudojant specialų svorių stovą, leidžiantį kilnotojui uždėti svarmenis ant pečių. Kai svoris yra padėtyje, kilnotojas, suimdamas štangą rankomis, gali nusileisti į pritūpimo padėtį, tada vėl pakilti į stovėjimą. Po kelių pakartojimų keltuvas gali padėti svarmenis ant stovo ir atsitraukti nuo aparato nekeldamas svarmenų ant žemės.
Svorio kėlimas atliekamas tik su svoriu ant žemės prieš keltuvą. Nors judesys yra gana panašus į pritūpimą – kilnotojas lenkia ir kelius, ir klubus, – kilnotojas nepritūpė taip toli žemyn. Tikslas yra pakelti didesnį svorį į stovinčią padėtį, tačiau svoris niekada nekeliamas rankomis virš šlaunų. Rankos kabo „negyvos“, niekada nesiekdamos aukštyn su svarmenimis. Atlikdamas pritūpimus, kilnotojas štangą dažnai pakelia virš šlaunų į aukštesnę padėtį šalia raktikaulių.