Satyra ir ironija dažnai yra glaudžiai susijusios, tačiau tarp jų yra svarbių skirtumų. Kritikos forma, satyra savo tikslams pasiekti naudoja humorą. Viena iš satyros technikų yra ironija. Ironija sutelkia dėmesį į neatitikimus tarp to, kas pasakyta ar matoma, ir to, kas iš tikrųjų turima omenyje. Tiesiog satyra ir ironija labai skiriasi, nes viena, satyra, dažnai naudoja kitą, ironiją.
Ir satyros, ir ironijos galima rasti literatūroje, televizijoje, filmuose, teatre ir net meno kūriniuose. Tačiau satyra yra žanras, o ironija yra technika. Sąvoka „žanras“ reiškia rašytinio ar paruošto meno kategorijas. Drama, komedija ir siaubas yra įvairūs žanrai.
Nors satyra ir ironija yra neabejotinai susijusios, jos nėra išskirtinės viena kitai. Ironija pasitaiko ne tik satyroje, bet ir dramos bei komedijos mene. Satyra taip pat naudoja daugybę kitų retorinių ir komiškų metodų, tokių kaip pašaipa, kad pasiektų savo tikslą.
Satyra yra komiškos kritikos forma. Nors kartais naudojami iš pažiūros atšiaurūs metodai, jo tikslas nėra žiaurumas, o veikiau nurodyti valdžios, visuomenės, individų ar žmogaus būklės trūkumus. Satyra yra bandymas atkreipti dėmesį į šias klaidas, skatinant pokyčius arba priversti suvokti. Kai kurios garsiausios šiuolaikinės satyros pasirodo televizijos laidose.
Kaip komedijoje juokaujami juokai, o veiksmo filme naudojami sprogimai, kad sujaudintų žiūrovus, taip satyroje humoristiškai kritikuojama ironija. Yra keletas ironijos tipų, tačiau jie visi savo humorą grindžia selektyviu, dažnai tyčiniu, nežinojimu. Ko gero, paprasčiausia ironijos forma yra žodžių vartojimas priešingai, nei jie yra skirti. Pavyzdžiui, uragano viduryje sakyti „Tai puiki diena degintis“ būtų ironiška.
Tačiau literatūroje ir teatre paprastai naudojama dramatiška ironija. Dramatiška ironija atsiranda, kai veikėjas sako ar daro kažką, kas prieštarauja tikrovės situacijai. Veikėjas paprastai šio fakto nežino, bet žiūrovai tai žino. Ši technika dažnai matoma filmuose ir pjesėse arba literatūroje.
Sokratišką ironiją savo mokymuose naudojo graikų filosofas Sokratas. Šia ironija mokytojas apsimeta nežinantis temos, kurią mokinys tiki žinąs. Mokytojas atidžiai klausinėja mokinio, visą laiką apsimesdamas, kad mokinys yra ekspertas, kad atskleistų mokinio logikos trūkumus ar nenuoseklumus.