Skirtumas tarp užuojautos ir priklausomybės priklauso nuo to, kaip žmogus žiūri į save. Užjaučiantys žmonės turi gebėjimą užjausti ir užjausti kitų kančias, prisiimdami atsakomybę už savo poreikius. Nuošaliai priklausomi asmenys kitų jausmus iškelia aukščiau už save, atsisako savo poreikius, kad galėtų tarnauti kažkam kitam. Viena pripažinta teorija atjautą ir priklausomybę sieja su ribų nustatymu ir kitų nustatytų ribų gerbimu.
Nuo ko priklausomi žmonės paprastai nenustato sau asmeninių ribų ir negali atpažinti kitų nustatytų ribų. Jų elgesys grindžiamas pasiaukojimu ir suvokiama pareiga padėti kitiems išspręsti jų problemas. Jie paprastai stengiasi apsaugoti kitus nuo elgesio pasekmių ir daro tai, ką gali padaryti patys. Užuojauta ir priklausomybė gali būti aiškinamos kaip priešingybės, nes užjaučiantys asmenys kontroliuoja savo gyvenimą ir leidžia tai daryti kitiems.
Kai žmogus nenustato asmeninių ribų arba nėra dėl jų tikras, jis gali nesijausti saugus. Jis gali turėti stiprų norą kam nors padėti, nepaisant nepatenkintų jo poreikių. Nuošaliai priklausomi žmonės dažniausiai kreipiasi į žmones, kuriuos reikia gelbėti ir apsaugoti. Jie turi būti reikalingi ir gali nukentėti nuo žemos savigarbos.
Žmogus, kuris rūpinasi savo poreikiais ir gerove, gali jausti empatiją kitiems, nepaaukodamas asmeninių ribų. Jis gali turėti galimybę kam nors padėti, nesitikėdamas nieko mainais, nes užjaučiantis žmogus paprastai gerbia kitų asmenines ribas, leidžia jiems daryti savo klaidas ir lavinti įveikos įgūdžius. Užuojauta įvairiose religijose laikoma vertinama dorybe kaip žmogaus pastanga nutraukti kančias.
Kai kurie psichologai mano, kad tai, kaip žmonės išsiugdo užuojautos ir priklausomybės bruožus, priklauso nuo to, ar jie skatina savo pačių augimą. Tie, kurie prisiima asmeninę atsakomybę už savo laimę, paprastai gali sveikai jausti empatiją kitiems. Žmonėms, kurių asmenybės priklausomos nuo savęs, gali trūkti užuojautos sau, todėl jie negali parodyti tikros užuojautos kitiems.
Bendrapriklausomybės požymiai yra noras padaryti kitus laimingus ir išlaikyti ramybę, kad ir kokia kaina būtų. Nuo ko priklausomas žmogus gali patikėti, kad kiti jam skolingi, ir jais piktintis, bandydamas ištaisyti savo trūkumus. Paprastai jis nori, kad kitiems jis patiktų, ir padarys viską, ko reikia, kad gautų pritarimą, net jei tai reikštų savęs nepaisymą.