Viešasis sektorius ir privatus sektorius yra terminai, naudojami apibūdinti dvi pagrindines verslo šakų rūšis ekonomikoje. Nors kai kuriais lygmenimis jos gali teikti panašias paslaugas, jos skiriasi viena nuo kitos dėl įvairių veiksnių, įskaitant nuosavybę ir tikslą. Didžiausias skirtumas tarp jų yra tas, kad viešąjį sektorių valdo ir valdo vyriausybė, o privačiame sektoriuje dominuoja privatūs verslo subjektai.
Vienas iš paprasčiausių būdų atskirti viešojo sektoriaus ir privataus sektoriaus organizaciją yra pažiūrėti, kas yra atsakingas. Viešojo sektoriaus organizacijoje darbuotojai, vadovai ir vadovai dirba vyriausybei. Įmonė ar organizacija nepriklauso korporacijai ar privačiam savininkui, o veikiau regiono vyriausybei. Kita vertus, privataus sektoriaus organizacijas valdo privatūs piliečiai ir jos gali būti atsakingos už direktorių valdybą, bendriją ar vieną savininką. Organizacijoje dirba darbuotojai, dirbantys privačiame sektoriuje.
Be nuosavybės skirtumo, šių dviejų tipų organizacijos dažnai skirstomos pagal jų tikslus. Viešojo sektoriaus grupės turi pareigą tarnauti visuomenei ir paprastai nekonkuruoja su kitomis grupėmis, kad patenkintų tą patį poreikį. Jie nėra orientuoti į pelną ir yra linkę teikti paslaugas, o ne prekes. Privačios įmonės, priešingai, paprastai siekia pelno ir stengiasi pranokti konkurencingas įmones, kad patenkintų tuos pačius poreikius. Nors privačios įmonės gali turėti tam tikrų humanitarinių tikslų, jų esmė paprastai yra verslo pelningumas, nebūtinai tarnaujantis visuomenei.
Yra daug įvairių privačių verslų, kurios gali būti laikomos privačiojo sektoriaus dalimi. Korporacijos, mažmeninės prekybos parduotuvės, restoranai ir degalinės yra įprasti privataus verslo tipai. Ne pelno organizacijos, tokios kaip labdaros fondai ar privačios mokyklos, taip pat paprastai laikomos privačiojo sektoriaus dalimi, nebent jos būtų kuriamos ir išlaikomos valstybės lėšomis.
Viešojo sektoriaus organizacijos yra linkusios sutelkti dėmesį į socialinių paslaugų teikimą visuomenei, kaip įpareigoja įstatymas ar vykdomasis įsakymas. Viešojo sektoriaus organizacijų tipai yra valstybinės mokyklos, valstybinis sveikatos draudimas, policija ir gaisrinės. Viešojo transporto sistemos, kelių priežiūra ir kariniai darbai taip pat dažniausiai yra viešajame sektoriuje.
Kartais viešojo sektoriaus ir privataus sektoriaus paslaugos susikerta, todėl piliečiams siūloma rinktis – pasikliauti viešai teikiamomis organizacijomis ar mokėti priemoką už lankstesnes privačias paslaugas. Pavyzdžiui, saugumo pramonėje kai kurie žmonės gali nuspręsti samdyti privačius apsaugos agentus, kad jie saugotų banką, parduotuvę ar gyvenamąją vietą. Šiuo atveju naudoti viešuosius išteklius, tokius kaip policija, gali būti nepraktiška, nes viešosios policijos pajėgos yra atsakingos visai visuomenei ir negali visų savo pastangų skirti vieno piliečio poreikiams.
Skirtingos tautos skirtingai pabrėžia viešojo ir privataus sektorių vaidmenis. Nors kai kuriose šalyse yra didelis viešasis sektorius, kuriame teikiamos įvairios paslaugos, piliečiai už šias paslaugas dažnai moka didelių mokesčių tarifų forma. Kita vertus, tie, kurie turi didelį privatų sektorių, gali suteikti daugiau galimybių rinktis vieną iš paslaugų teikėjų, tačiau gali būti pavaldūs finansų rinkos užgaidoms, o mažas pajamas gaunantiems piliečiams gali būti sunkiau.