Kalbant apie sutartis ir sutarčių teisę, reikia laikytis dviejų pagrindinių taisyklių. Viena – viską surašyti raštu, o kita – tiksliai žinoti, ką pasirašai. Jei ginčas dėl sutarties baigtųsi civilinio ieškinio padavimu, rašytinis žodis dažnai pakeičia bet kokį žodinį ar numanomą susitarimą. Tai yra sutarčių teisėje vadinamos lygtinio paleidimo įrodinėjimo taisyklės pagrindas. Pagal bendrąją teisę lygtinio paleidimo įrodymai, tokie kaip pasirašyta sutartis, yra laikomi „visiškai integruotais“, o tai reiškia, kad tai yra paskutinė ir oficialia įpareigojančio susitarimo forma.
Tačiau ši lygtinio paleidimo įrodinėjimo taisyklė gali būti teisiškai užginčyta teisme pateikiant išorinius įrodymus. Išoriniai įrodymai gali apimti žodinius sutarties pakeitimus prieš ją užbaigiant arba išorines aplinkybes, pvz., sukčiavimą ar prievartą, dėl kurių lygtinio paleidimo įrodymai gali būti neįgyvendinami. Taip pat galima ginčytis naudojant išorinius įrodymus, kad sutartis buvo pasirašyta per prievartą arba kad tai nėra naujausias ar galutinis sutarties projektas.
Lygtinio paleidimo įrodymai, bent jau sutarčių teisės požiūriu, turėtų būti aiškūs ir nedviprasmiški. Dokumente gali būti raštu nurodyta, kad A sutiko nudažyti B garažą iki nurodytos datos. Jei B pateikia įrodymų, kad A iki tos datos neatliko darbo, teisėjas turėtų pasirašyti sutartį, kurioje būtų nurodytos tikslios priemonės. Tai būtų laikoma lygtinio paleidimo įrodymu. Jei teisėjas priimtų griežtą sprendimą dėl sutarties sąlygų, greičiausiai B laimėtų ieškinyje, o A būtų įsipareigojusi laikytis sutarties arba grąžinti visus jau gautus mokėjimus.
Tačiau išoriniai įrodymai gali būti pakankamai įtikinami, kad tinkamomis aplinkybėmis nepaisytų lygtinio paleidimo įrodymų. Jei A galėtų įrodyti, kad B jam pasakė telefonu, kad gali palaukti dar kelias dienas, kol nudažys B garažą, arba kad B dėl kokių nors priežasčių neįleis A į nuosavybę, prieš priimdamas sprendimą teisėjas gali atsižvelgti į išorinius įrodymus. . Išoriniai įrodymai dažnai rodo, kad sutartis nebuvo sudaryta ar integruota, todėl teisėjui gali tekti nuspręsti, ar abi šalys iš tikrųjų susitiko prieš pasirašant galutinę sutartį.
Lygtinio paleidimo įrodymai taip pat gali būti tiriami dėl dviprasmiškumo ar sukčiavimo požymių, nors teisinis „dviprasmiškumo“ apibrėžimas pats savaime gali būti dviprasmiškas. Mūsų atveju pasirašytoje sutartyje gali būti nurodyta „A sutinka nudažyti B garažą per protingą laiką“. Tai gali būti suprantama kaip dviprasmiškas teiginys, nes A protingo laiko apibrėžimas gali skirtis nuo B. Taip pat gali pasirodyti, kad A iš tikrųjų nėra profesionalus tapytojas ir niekada neketino gerbti savo sutarties pusės. Tai įrodytų, kad įvyko sukčiavimas, o B iš tiesų galėtų iš A išieškoti žalą dėl to, kad nebaigė darbų.
Paprastai lygtinio paleidimo įrodymai yra laikomi galutiniu ir teisiškai įpareigojančiu žodžiu kalbant apie sutartis, tačiau teismas gali atsižvelgti į išorinius įrodymus esant tam tikroms aplinkybėms. Štai kodėl labai svarbu, kad prieš pasirašant sutartį abi šalys perskaitytų ir suprastų sutartį, nes bet kokie kiti neoficialūs pakeitimai ar papildymai vėliau gali būti nepripažinti teisme.