Didieji pasaulio miestai po naktinių žinių ne tik išjungia šviesą ir užrakina duris. Jaunatviškų gyventojų kupini miestai, tokie kaip Amsterdamas, Paryžius ir Ciurichas, šoka, geria ir žaidžia ilgai išnaktų pasaulyje, kuriame šurmuliuoja šokių klubai, barai ir kavinės. Daugelis Europos miestų šiuo metu naudojasi galimybe puoselėti nakties ekonomiką samdydami vadinamuosius „naktinius merus“, kurių darbas yra ne tik populiarinti miesto naktinį gyvenimą, bet ir sumažinti alkoholio persmelktą šurmulį bei įtikinti nervingus gyventojus ir valstybės pareigūnus, kad viskas kontroliuojama.Mirikas Milanas yra buvęs klubo reklamuotojas, kuris 2014 m. per internetinę apklausą buvo išrinktas pirmuoju Amsterdamo „naktiniu meru“. Vienas pagrindinių jo darbo aspektų – susimaišyti su klubų lankytojais ir turistais, kurie dažnai lankosi pagrindiniame miesto pramogų rajone, vadinamame Rembrandtplein, ir švelniai priminti visiems taisykles: „Būk madingas, galvok apie kaimynus, gerk viduje, naudok tualetą. “ Iki šiol jam pavyko užtikrinti, kad Rembrantplein išliktų pelningas pramogų rajonas ir tam tikras padorumas.
Miestai, kurie niekada nemiega:
Idėja pagauna. 2016 m. kovą tuometinis Londono meras Borisas Johnsonas paskelbė apie planus sudaryti nakties komisiją, kuri padėtų išsiaiškinti, kaip Londonas galėtų geriau valdyti savo pelningą naktinę ekonomiką.
Taip pat tiriamos dvidešimt keturių valandų licencijos, o ne, tarkime, 4 val. ryto licencija, kuri vienu metu išmeta į gatvę šimtus linksmybių. Idėja tokia, kad su 24 valandų licencija susirenka mažiau neramių žmonių ir mažiau triukšmo, kuris trukdo kaimynams.
„Vėlai vakaro žmonės paprastai yra jauni, išsilavinę, kūrybingi, verslūs – žmonės, kurių norisi savo mieste ir kurie dirba kūrybinėse industrijose bei pradedančiose įmonėse, kurių taip pat nori“, – aiškina Milanas. „Jei tokios vietos kaip Berlynas klestėjo, tai ne tik dėl žemų nuomos kainų. Taip yra todėl, kad jos yra naktinio gyvenimo sostinės.