Muškieta yra lygiavamzdis, peties pistoletas su snukučiu. Nors tikslią muškietos išradimo datą nustatyti sunku, dokumentais muškietos buvo naudojamos šimtus metų. Muškieta pirmiausia buvo pėstininkų ginklas, naudojamas kovose ir gali būti atsektas iki XV a. Kareivis, kuris buvo apmokytas naudoti ir nešioti muškietą, buvo vadinamas muškietininku.
Muškietos matmenys iš esmės buvo vienodi ir buvo maždaug 62 colių (157.5 cm) ilgio, o 12 vamzdžių vamzdis buvo maždaug 48 colių (121.9 cm) ilgio. Strypo pagalba muškieta buvo užtaisyta švininiu rutuliu, vadinamu muškietos rutuliu, apvyniotu popieriniu ar lininiu pleistru, kuris buvo aplietas paraku. Pirmosios muškietos šaudė degtukų spyna, šautuvu, kuris degtuko pagalba uždegdavo paraką.
Muškietos pakrovimas ir perkrovimas buvo lėtas, tačiau muškietoje buvo didelio kalibro šoviniai, kurie galėjo padaryti didelę žalą taikiniui. Tikslumas buvo minimaliai nuspėjamas ir buvo laikomas maždaug 200 jardų tikslumu, priklausomai nuo šautuvo. 16–17 amžiuje muškieta buvo laikoma nepakeičiamu karo ginklu ir jas naudojant buvo taikoma specifinė taktika.
Nors manoma, kad muškieta kilusi iš Azijos, ginklas pasiekė Šiaurės Amerikos sieną ir turi giliai įsišaknijusią vietą Amerikos ginkluotės istorijoje. Kai XIX amžiuje buvo padaryta šiuolaikinė pažanga, užraktu užtaisomi šaunamieji ginklai pamažu pakeitė muškietas. Šiandien retai vartojamas terminas „muškieta“, nors medžiotojai ir šauliai vis dar gaminami į snukučius užtaisomi šautuvai.
Snukius užtaisomus šautuvus leidžiama naudoti tam tikrais elnių sezono laikotarpiais tam tikrose vietose. Primityviųjų ginklų elnių sezonas kai kuriose vietovėse trunka iki savaitės ir leidžia medžiotojams naudoti snukučius užtaisomus šautuvus medžioti tik bakus. Ginklų kolekcionieriai taip pat randa vertę ankstyvosiose muškietose, ypač datuojamose XVIII a.