Šventasis Pranciškus yra Romos katalikų šventasis, bene labiausiai pasižymėjęs meile gyvūnams. Šv. Pranciškus ne tik yra gyvūnų globėjas, bet ir Italijos bei aplinkos šventasis. Jo šventė yra spalio ketvirtą ir ji dažnai švenčiama Italijos bažnyčiose. Už Italijos ribų daugelyje katalikų bažnyčių jo šventės dieną vyksta naminių gyvūnėlių palaiminimai, kurių metu naminių gyvūnėlių savininkai gali atsinešti savo gyvūnus į bažnyčią, kad gautų kunigo palaiminimą.
Kaip ir kiti Romos katalikų šventieji, šventasis Pranciškus buvo tikras vyras. Jis gimė apie 1182 m. Asyžiuje, Italijoje, turtingo pirklio ir jo žmonos šeimoje. Apskritai, Pranciškus Asyžietis jaunystėje buvo šiek tiek laisvas, mėgavosi lengvabūdiškumu, spalvingais drabužiais, muzika ir draugų kompanija. 1201 m. Pranciškus Asyžietis buvo įkalintas per karinę ekspediciją, o įrodymai rodo, kad jo atsivertimas prasidėjo maždaug tuo laikotarpiu.
1205 m. Pranciškus tariamai meldėsi bažnyčioje, kai turėjo Kristaus regėjimą, kuriame Jis pasakė, kad Pranciškus turėtų „atstatyti mano namus“. Pranciškus Asyžietis viziją interpretavo pažodžiui, pardavė visą savo turtą, kad atstatytų sugriuvusią bažnyčią, kurioje meldėsi, ir galiausiai tapo keiksmažodžiu – žmogumi, kuris, siekdamas išlikti, pasikliauja kitų meile. Pranciškus pradėjo klajoti Italijos keliais, mokydamas krikščionybės ir skurdo, ir pradėjo rinkti pasekėjų būrį, kuris ilgainiui virto pranciškonų ordinu.
Šventąjį Pranciškų daugelis krikščionių laiko sektinu pavyzdžiu, nes jis davė skurdo įžadą ir įsipareigojo gyventi taip, kaip gyveno Kristus, pasirinkdamas skurdą ir Bibliją, o ne komfortišką ir neblaivų gyvenimą. Sakoma, kad jo meilė gyvūnams buvo tokia stipri, kad jis net sakydavo jiems pamokslus, surengdavo maldos susirinkimus, kuriuose dalyvaudavo paukščiai, elniai ir kiti padarai. Daugelyje Šv. Pranciškaus statulų ir paveikslų jis vaizduojamas su gyvūnais, ypač paukščiais, ir buvo teigiama, kad jis mėgo gamtos pasaulį, galbūt todėl, kad tiek daug laiko praleido lauke.
Pranciškus Asyžietis paliko keletą raštų rinkinių, kurie buvo panaudoti kuriant jo gyvenimo istoriją. Apie jį rašė ir amžininkai, kaip ir vėlesni istorikai, kurie neabejotinai šiek tiek išsiuvinėjo tiesą, siekdami, kad šv. Pranciškus būtų laikomas kandidatu į šventąjį. Remiantis kai kuriais iš šių vėlesnių pasakojimų, paskutiniai šventojo Pranciškaus žodžiai mirties patale 1226 m. buvo susiję su jo asilu, kuriam jis norėjo padėkoti už ilgametę ištikimą tarnystę.