Dalelių bombardavimas yra metodas, kurį galima naudoti svetimos DNR įterpimui į ląstelių kultūrą. Yra keletas dalelių bombardavimo būdų, dažniausiai naudojant „genų pistoletą“ – įrenginį, skirtą patikimai ir efektyviai pristatyti daleles į ląstelių kultūrą. Ši technika naudojama laboratorijose visame pasaulyje mokslinių tyrimų ir plėtros tikslais, naudojant specializuotą įrangą, kai kurios iš jų yra pritaikytos konkrečioms reikmėms.
Bombarduojant daleles, dalelės, dažnai sunkiųjų metalų, yra naudojamos ląstelės sienelei pažeisti. Jei dalelės yra padengtos DNR, svetima DNR bus įvesta į ląstelę per ląstelės sienelės įtrūkimus. Jei ląstelių sienelės yra pakibusios DNR tirpale, kai kurias daleles pasisavins, kai jos judės per tirpalą, priversdamos DNR patekti į ląstelę. Bet kuriuo atveju svetima DNR, kuri buvo pritaikyta tiriamam organizmui, iš esmės įšvirkščiama į ląsteles.
Anksčiausiai dalelių bombardavimas buvo naudojamas kuriant transgeninius augalus. Naudodami šią techniką, mokslininkai galėtų atlikti tokius veiksmus kaip atsparumo herbicidams genų įvedimas į ląstelių kultūras, kurie vėliau būtų naudojami pasėliams auginti. Taip pat gali būti įvestos kitos genetinės modifikacijos. Palaipsniui, mokslininkams tobulinant dalelių bombardavimą, šios technikos naudojimas išsiplėtė į bakterijų ir gyvūnų ląstelių kultūras.
Ši technika reikalauja tam tikro subtilumo iš ją atliekančio techniko. Dalelės turi būti kruopščiai parinktos ir tiekiamos kontroliuojamu būdu. Tikslas – įnešti daleles kuo mažiau pažeidžiant ląsteles, kad jos galėtų atsigauti po dalelių bombardavimo ir toliau augti bei dalytis. Jei ląstelės yra per daug pažeistos, jos mirs. Kita vertus, jei dalelių bombardavimas nėra visiškai atliktas, kai kurios kultūros ląstelės nesugers svetimos DNR.
Tyrėjai taip pat turi įsitikinti, kad į savo tikslinių ląstelių kultūrą įveda atitinkamą DNR. Jei įterpiamos DNR grandinės nėra gerai suderintos su organizmu, dalelių bombardavimas gali nepavykti, nes jos negali būti integruotos į organizmą arba atsiranda klaidų. Tam reikia žinių apie genetiką ir išmanyti tiriamo organizmo genomą, kad būtų patvirtinta, jog DNR atsidurs ten, kur turėtų, ir veiks taip, kaip numatė tyrėjai.