Fundamentalioji teologija yra krikščioniškosios religijos gynimo studija, ypač susijusi su Katalikų bažnyčios doktrinomis. Jis glaudžiai susijęs su apologetika, tačiau terminą „fundamentalioji teologija“ vartoja beveik vien katalikai, o apologetika reiškia bet kokios tikėjimo sistemos gynimą. Ji taip pat neturėtų būti painiojama su fundamentalistine teologija, kuri yra bet kurios fundamentalistinės religinės grupės įsitikinimų sistema. Yra trys pagrindiniai fundamentaliosios teologijos tikslai: parodyti teistinio tikėjimo pagrįstumą, parodyti krikščionių religijos tiesą apskritai ir parodyti, kad Katalikų bažnyčia yra konkretus apreiškimo šaltinis.
Teistinio tikėjimo pagrįstumo demonstravimas neapsiriboja bandymu įrodyti, kad egzistuoja kažkokia dievybė. Teisinis tikėjimas šia prasme yra tikėjimas ne tik tuo, kad Dievas egzistuoja, bet ir kad Dievas lieka įsitraukęs į žmonių reikalus ar visatos tęsinį. Fundamentalūs teologai gali ginti teizmą remdamiesi daugybe filosofinių ar metafizinių argumentų, pavyzdžiui, kad tvarkai visatoje reikia tikėti, kad kokia nors Esybė ją sutvarkytų. Juose taip pat gali būti argumentų apie žmogaus sielos prigimtį ir moralinę atsakomybę Dievui.
Kitas fundamentaliosios teologijos tikslas yra parodyti, kad kažkas iš dieviškojo prigimties gali būti pažinta per apreiškimą, ypač krikščioniškosios religijos apreiškimuose. Šie argumentai dažniausiai sukasi apie Biblijos istoriškumo ir įkvėpimo gynimą. Apologetas gali ginčytis, kad Kristaus atėjimas išsipildė įvairios pranašystės, paskelbtos Senajame Testamente prieš šimtus metų, arba kad Senojo Testamento įvykiai, pavyzdžiui, istorija apie potvynį, turi archeologinių įrodymų, patvirtinančių juos. Kai kurie argumentai gali būti pateikti dėl Mozės įstatymo moralinio pranašumo prieš kitus šiuolaikinius moralės kodeksus. Daugelis teologų taip pat pasiūlė istorinių įrodymų apie Kristaus prisikėlimą.
Fundamentalioji teologija taip pat bando įrodyti, kad Katalikų Bažnyčia, o ne bet kuris kitas asmuo ar institucija, yra pagrindinis apreiškimo šaltinis. Katalikai teigia, kad krikščionybė turėjo būti socialinė struktūra, o ne tik individualus gyvenimo būdas, ir kad Katalikų Bažnyčia turi teisę ir toliau kalbėti Dievo vardu. Šis teiginys, anot katalikų, turi pagrindą ir Šventajame Rašte, ir ankstyvojoje bažnyčios istorijoje. Katalikai atseka popiežiaus istoriją iki šventojo Petro, kuris, jų teigimu, gavo savo, kaip Bažnyčios galvos, valdžią iš paties Kristaus.