Itališkos petražolės, moksliškai žinomos kaip P. neapolitanum, yra Apiaceae šeimos žolė, kuri dažniausiai naudojama maistui gardinti ar papuošti. Išvaizda panaši į garbanotąsias petražoles, tačiau yra stipresnio, tvirtesnio skonio ir plokštesnio lapelio. Kaip rodo pavadinimas, itališkos petražolės yra vietinės Italijoje ir daugumoje Viduržemio jūros regiono Europos šalių, nors jos sėkmingai auginamos daugelyje pasaulio šalių.
Skirtumai nuo garbanotųjų petražolių
Daugumoje bakalėjos parduotuvių ir turgų yra tiek itališkų, tiek plokščialapių petražolių, tiek garbanotų petražolių. Daugelis žmonių mano, kad garbanotos veislės yra labiau standartinės, o itališkos versijos vaidina labiau gurmanišką ar specialų vaidmenį. Tokį skirtumą daugiausia lemia skonio, o kartais ir kainos skirtumai.
Garbanotos petražolės, kurios dažnai yra pigiausios iš dviejų, turi tik labai subtilų skonį. Kartais ruošiant maistą skonis bus ryškesnis, bet ne visada. Paprastai jis naudojamas tik kaip garnyras, kaip priemonė pagyvinti patiekalo išvaizdą nepakeičiant jo skonio.
Kita vertus, itališkos petražolės dažnai turi tvirtą pipirų skonį. Jame daug didesnė eterinių aliejų koncentracija, kuri suteikia išskirtinį skonį. Virėjai dažnai naudoja plokščias petražoles kaip garnyrą dėl ryškiai žalios spalvos, bet taip pat naudoja jas įvairiems patiekalams pagardinti.
Kulinarijos naudojimas
Plokščiosios petražolės yra įprastas priedas prie sriubų ir troškinių, taip pat gali būti ruošiamos kartu su paukštiena ar mėsa. Veikiant šilumai, petražolės labiau išskiria aliejų.
Jis taip pat turi skonį, kuris daugeliui patinka valgant žalią. Virėjai dažnai deda žolelių į makaronų patiekalus, salotas ir net kai kuriuos sumuštinius.
Sandėliavimo būdai
Supjaustytos itališkos petražolės paprastai išsilaiko nuo trijų iki penkių dienų. Virėjai dažnai gali pratęsti žolelių šviežumą, laikydami ją šaldytuve arba pastatydami stiebus vertikaliai į stiklinę vandens. Aliejuje išmirkyti lapai dažnai išsilaiko mėnesį ar ilgiau, nors mirkymas turės įtakos jų skoniui. Taip laikytas petražoles dažnai geriausia naudoti makaronuose arba kaip garnyrą, kad jos išlaikytų konsistenciją.
Džiovintos itališkos petražolės paprastai išsilaiko daug ilgiau nei šviežios, tačiau jų skonis yra silpnesnis. Didžioji dalis džiovintų petražolių, perkamų komercinėse rinkose, gaunama iš garbanotų lapų, jei nenurodyta kitaip. Virėjai gali patys išdžiovinti itališkų veislių lapus, dažnai ant lentynų arba šiltoje orkaitėje. Profesionalios dehidratacijos mašinos taip pat yra pasirinkimas tiems, kurie daug džiovina žoleles.
augantys patarimai
Daugelis medelynų parduoda vazonines itališkas petražoles, taip pat gana sėkmingai jas galima išauginti iš sėklų. Kaip ir dauguma žolelių, jis yra šiek tiek subtilus, ypač pradėjus jį naudoti. Sėkmei paprastai reikia reguliarios temperatūros ir daug vandens. Kai stiebeliai pasiekia maždaug 5 colių (apie 13 cm) aukštį, juos galima persodinti į lauką, pageidautina ant lygaus paviršiaus, kuriame nuolat šviečia saulė.
Susiję augalai ir dažna painiava
Plokščiosios petražolės yra susijusios su įvairiomis žolelėmis, išskyrus standartines garbanotas petražolės. Kalendra, kiniškos petražolės ir Hamburgo šakninės petražolės turi daug bendrų savybių ir dažnai sėkmingai jas galima pakeisti viena kita.
Kai kurie maisto tyrinėtojai mano, kad itališkų petražolių anksčiau daugelis virėjų vengdavo dėl to, kad jos labai panašios į hemlocką – mirtiną augalą, kuris lauke auga daugelyje Pietų Europos. Nors augalai atrodo panašiai, jie nėra susiję. Bakalėjos ir žolininkai šiandien retai painioja šiuos du dalykus, o netyčinio apsinuodijimo pavojus nebėra susijęs su vartojimu.