Septynios mirtinos nuodėmės, dažnai rodomos bauginančiomis didžiosiomis raidėmis, yra nuodėmės, kurias ankstyvoji Katalikų bažnyčia apibrėžė kaip mirtinąsias arba pagrindines nuodėmes. Vieno iš jų įvykdymas kai kuriems žmonėms buvo ir tebėra vienkartinis bilietas į amžinąjį pasmerkimą, jei žmogus mirė be Sutaikinimo sakramento.
Šios nuodėmės yra daug svarbesnės nei kitos mažos nuodėmės, kurias galima padaryti, vadinamos švelniomis nuodėmėmis. Buvo manoma, kad mažesnės nuodėmės gali neužkirsti kelio į dangų, jei žmogus mirs be išpažinties naudos. Tačiau septynios mirtinos nuodėmės buvo tikra kliūtis be tikros atgailos ir atleidimo. Jie pakenkė sielai ir buvo didelis įžeidimas Dievui.
Septynios mirtinos nuodėmės yra puikybė, pavydas, pyktis, tinginystė, godumas, rijumas ir geismas. Kiekvienas iš jų taip pat buvo siejamas su tam tikru demonu. Pavyzdžiui, puikybė ir rūstybė buvo siejami su šėtonu, godumas – su Mamona, o geismas – su Asmodeusu. Leviatanas buvo siejamas su pavydu, Belfegoras – su tinginiu, o Belzebubas – su slogumu. Daugeliui demonų pasaulis buvo labai tikras, ir buvo manoma, kad demonai specialiai gundo žmones nuklysti nuo Dievo kelio.
Taip pat kiekvienai nuodėmei buvo priskirtos bausmės pragare. Visų pirma, anot Dantės, vienos iš septynių mirtinų nuodėmių padarymas reiškė, kad nepavyko ištrūkti iš pragaro ar pamatyti Dievo veido. Iš tikrųjų kančia dėl šio nuolatinio atsiskyrimo nuo Dievo buvo didžiausia bausmė.
Vėliau teologai bandė tiksliai nustatyti, ką žmogus kentėtų padaręs vieną iš septynių mirtinų nuodėmių. Taip, pavyzdžiui, išdidus žmogus buvo sulūžęs ant vairo, pavydus pasodintas į užšalusį vandenį, įniršusius suskaldytas, o tinginius įmestas į duobes, pilnas gyvačių. Gobšus virdavo aliejuje, o apsirijusiems tekdavo valgyti rupūžes. Tie, kurie buvo geidulingi, kaip svetimaujant ar nepatvirtinti seksualinio elgesio, buvo palaidoti ugnyje ir siera.
Kiekviena iš septynių mirtinų nuodėmių konkrečiai kontrastuoja su septyniomis dorybėmis. Vietoj geismo reikėtų praktikuoti skaistybę. Pyktis ar pyktis yra priešingi romumui ar ramybei. Godūs turėtų būti labdaringi, o nuolankumas padeda nugalėti išdidumą. Tinginystė ar dykinėjimas priešinasi darbštumui ar uolumui dirbti, o rijumas – santūrumui. Pavydą turėtų nuslopinti gerumas arba žavėjimasis kitų žmonių dovanomis ir sugebėjimais.