Vasaros viduryje virš įkaitusių grotelių ar asfaltuoto kelio atsirandančias banguotas linijas sukelia reiškinys, vadinamas refrakcija. Refrakcija yra šviesos bangų lenkimas, kuris atsiranda, kai šviesa praeina tarp skirtingų lūžio rodiklių medžiagų – šiuo atveju vėsaus ir karšto oro. Kadangi karštas oras yra mažiau tankus nei vėsus, šviesa, pasiekusi karštą paviršių, pagreitėja, o tada kreipiasi atgal į viršų, todėl žiūrovas mato dangaus vaizdą, o paviršius karštyje atrodo banguotas. Šis reiškinys yra atsakingas už dykumos miražus, nes refrakcija ir atspindys atrodo labai panašiai kaip žmogaus akiai, o lūžęs dangaus vaizdas nuo labai karšto smėlio gali atrodyti kaip dangaus atspindys vandens telkinyje.
Priežastis, dėl kurios per karštį viskas atrodo banguota, o ne kaip stabilus dangaus vaizdas, yra ta, kad oro temperatūra nėra stabili. Karštas oras natūraliai kyla į viršų, taigi, kai oras išeina nuo karšto paviršiaus, jis šiek tiek pakyla, prieš greitai atvėsdamas ir nugrimzdamas, kad vėl būtų šildomas. Šis nuolatinis karšto ir vėsaus oro maišymas sukelia vibraciją, dėl kurios lūžę vaizdai atrodo banguoti. Kelias, kuris per karščius atrodo banguotas, gali būti pavojingas, nes gali pasirodyti, kad ant kelio išsiliejo vanduo ar alyva, todėl svarbu važiuoti atsargiai, kai yra pakankamai karšta, kad atsirastų vadinamieji „greitkelių miražai“. Smėlis dykumoje taip pat yra linkęs į miražą, kurį ištroškę keliautojai gali suprasti kaip oazę.
Kai per karštį viskas atrodo banguota, reiškinys vadinamas prastesniu miražu, nes matomas vaizdas yra prastesnis arba žemesnis už realų objektą, šiuo atveju dangų. Galimas ir geresnis miražas, kuriame virš tikrojo objekto atsiranda vaizdas. Kad atsirastų tokio tipo miražas, karštas oras atmosferoje turi būti didesnis nei vėsus. Geresnio miražo pavyzdys yra saulės šviesa, kuri kartais matoma virš horizonto, kai pati saulė yra žemiau horizonto.