Skirtumas tarp Šiaurės ašigalio ir Magnetinio Šiaurės ašigalio yra tas, kad pirmasis yra geografinis ašigalis su stacionaria vieta 90° šiaurės kampu. Šis geografinis Šiaurės ašigalis, dar žinomas kaip tikroji šiaurė, yra fiksuotas šiauriausias taškas žemėje, nuo kurio visi taškai yra į pietus. Magnetinis polius pagrįstas ne tikra šiaure, o planetos magnetosfera. Jis yra šimtus mylių (kilometrų) nuo tikrosios šiaurės, o jo tiksli padėtis nuolat kinta.
Maždaug analogiškai magnetui, Žemė generuoja magnetosferą per magnetinius šiaurės ir pietų polius. Magnetosfera aplink žemę sudaro didelį, įkrautą lauką, kuriame kiekviename poliuje yra suspausti piltuvėliai ar smailės. Magnetinis Šiaurės ašigalis žymi tašką, kuriame magnetinis laukas nukreipiamas žemyn į Žemę 90° kampu paviršiaus atžvilgiu. Saulės vėjo dalelėms plintant į žemę, daugumą jų nukreipia magnetosfera. Tačiau kai kurios saulės dalelės nuslysta į ašigalio smaigalį, sukurdamos aurorą arba šiaurės pašvaistę virš Kanados.
Kintant magnetiniam laukui, tiksli magnetinio Šiaurės ašigalio padėtis migruoja. Ji juda taip greitai, kad 2005 m. BBC pranešė, kad kai kurie mokslininkai prognozavo, kad iki 2055 m. ji bus virš Sibiro. Kiti mokslininkai mano, kad iki šiol užfiksuota migracija gali būti dalis svyravimo modelio, dėl kurio ašigalis galiausiai pasislinks atgal link Kanados.
Magnetinio Šiaurės ašigalio padėtis pirmą kartą buvo apskaičiuota ir užfiksuota 1831 m. Iki 1904 m. jis buvo pajudėjęs apie 31 km. Kanados geologijos tarnyba nustatė, kad jos vidutinė padėtis 50 m. buvo 2001° į šiaurę, 81.3° vakarų kryptimi, judant į šiaurės vakarus maždaug 110.8 mylių (25 km) per metus greičiu.
Magnetiniai kompasai rodo magnetinį Šiaurės ašigalį ir tikrąją šiaurę. Daugeliui žmonių tai nekelia didelio susirūpinimo, tačiau keliaujantieji Arkties regionuose turi atsižvelgti į magnetinio Šiaurės ašigalio padėtį, kad galėtų tiksliai apskaičiuoti tikrąją padėtį. Jei įmanoma, geresnė navigacijos priemonė būtų pasaulinė padėties nustatymo sistema (GPS).