Genominė DNR yra DNR, kurioje yra visas organizmo genetinių duomenų rinkinys. Šis terminas naudojamas atskirti šio tipo DNR nuo kitų rūšių; nors daugelis žmonių mano, kad visa DNR randama genome, iš tikrųjų taip nėra. Pavyzdžiui, plazmidėse yra šios genetinės medžiagos, tačiau šis tipas nėra genomo dalis, nors gali būti paveldėtas ir perduodamas ateities kartoms.
Žmonių genominė DNR apima 46 chromosomas, suteikdama visą genetinės informacijos rinkinį, įskaitant koduojančią DNR, kuri lemia genetinių bruožų raišką, ir nekoduojančią DNR, kuri neatlieka šios funkcijos. Šis genetinis kodavimas buvo sekvenuotas kaip žmogaus genomo projekto dalis, siekiant ilgainiui sužinoti apie specifines įvairių genomo sričių funkcijas. Gebėjimas rasti konkrečius genus ir kitą informaciją gali būti naudingas diagnozuojant ir galiausiai gydant genetines sąlygas.
Taip pat buvo sekvenuota kelių kitų dominančių organizmų DNR. Gyvūnai, kurie yra genetinių tyrimų objektai, pavyzdžiui, vaisinės musės, yra populiarūs sekos nustatymo tikslai. Turėdami genetinę informaciją, tyrėjai gali nustatyti sritis, kuriose genomo DNR skiriasi kiekvienam asmeniui. Šie variantai gali padėti giliau suprasti genetinius bruožus, įskaitant tai, kurios genomo sritys yra susijusios su tam tikrų bruožų išraiška ir dėl ko raiška suklysta, dėl ko atsiranda įgimtų anomalijų.
Daugelis organizmų turi visą šios DNR rinkinį beveik kiekvienoje ląstelėje. Ląstelėje skirtingos operacijos nustato, kuri genomo dalis yra aktyvi, todėl organizmas gali kurti diferencijuotas ląsteles ir reguliuoti ląstelių funkciją. Kartais šis reguliavimas nevyksta taip, kaip buvo numatyta, o tai gali baigtis piktybinių navikų ir kitų problemų atsiradimu, nes genai nėra tinkamai išreikšti, išreiškiami tada, kai neturėtų būti arba išvis neišreiškiami.
Išsamus genominės DNR tyrimas yra aktuali tema visame pasaulyje, o tyrimų sritis, žinoma kaip bioinformatika, naudojama analizuoti ir kiekybiškai įvertinti duomenis, gautus tiriant įvairius genomus. Tyrėjai gali atlikti tokius veiksmus, kaip manipuliuoti DNR, kad sužinotų daugiau apie reguliavimą ir genomo funkciją, taip pat kurti genomo duomenų bazes, kuriomis galima dalytis su kitais tyrėjais. Bendradarbiavimas gali būti esminis dalykas sprendžiant genetinius galvosūkius, nes dėl didžiulio genomo dydžio vienam tyrėjui logistiškai neįmanoma padaryti daug pažangos.